Ar galima teigti, kad mūsų senovės tautelių padavimuose ir mituose jų minimi dievai galėjo būti ateiviai atskridę iš kitų planetų? Pasaulyje tokių tautų mitų yra apstu, o ypač Azijos tautų padavimuose. Teiginį, kad gal geltonosios rasės protėviai yra ateiviai iš kosmoso, galbūt galėtų sustiprinti išskirtiniai jos atstovų sugebėjimai. Dauguma tų žmonių turi sugebėjimų, kurie sunkiai blaiviu protu suvokiami ir toli gražu nebūdingi paprastiems žmonėms. Vadinamųjų primityvių kultūrų atstovai dar turi sugebėjimų, kuriuos, stokodami plataus gamtamokslinio požiūrio, vadiname paranormaliais. Juk Azija, kaip jokia kita pasaulio dalis, visą laiką garsėjo kaip šventųjų, burtininkų, stebukladarių ir keistenybių kraštas.
Pietinėje Junanio provincijoje (Kinija) gyvena tajai (dajai) – tai nacionalinė 900 000 žmonių mažuma. Tajai yra savarankiška mongolidų tauta, skirstoma į smulkesnes grupes: šanius, lao ir siamiečius. Pastarųjų dauguma gyvena Tailando karalystėje (ji pietuose ribojasi su Kinija). Tajų tauta kildina save iš kosmoso. Žodžio šaknis tai pažodžiui reiškia „senovinis“, „aukščiausias“, žodis taikung verčiamas „visata“, o taihsiu reiškia „kosmosą“.
Šios tautos, kildinančios save iš prieš 5000 m. gyvenusio Tai Hao, mituose yra daugybė šiuolaikiškai iššifruojamų dalykų. Pavyzdžiui, vėžlys Nai pasakoja, kad turėjo pašėlusį trikojį mechanizmą. Šiuolaikinės technikos prietaisą, savotišką visureigį, tinkantį keliauti sudėtingu paviršiumi? Metalinė žuvis Ao atrodė kaip drakonas ir galėjo ėsti ugnį. O „Tai pelėdos“, kurios kaip vaiduokliai skraidžiodavo naktimis „dusliai zvimbdamos“, panašesnės į techninius objektus nei į uolias pelių medžiotojas.
Su panašiais pasakojimais susiduriame Japonijoje. Ho-kaido saloje atskirai gyvena ainų tautelė. Kai kurie mano, kad ainai yra pirmieji Japonijos salų gyventojai. Jų mitologijoje sakoma, kad dievas Okiki Rumi Kami į Žemę nusileido žėrinčiu, ryškiai šviečiančiu „šinta“ (taip ta paslaptinga tauta vadina lopšį). Minėtas dievas kūrėjas išmokė ainus „teisingai“ gyventi, tai yra laikytis įstatymų. Tas dievas sunaikino piktąjį demoną. Keisčiausia, kad ant lopšių senovės ainų amatininkai išraižydavo saulės ženklą.
Matyt, senovės ainai skraidantį legendinio kultūros perteikėjo vežimą palygino su lopšiu, nes dievo skraidyklė buvo į jį panašiausia. O gal šis pasakojimas yra simbolinis – esą dievo, iš kurio ainai tariasi kilę, kosminis laivas simbolizuoja šios tautos lopšį?
Sibiro platybėse, tarp Janos ir Kolymos upių, tarp arktinių jūrų ir Verchojansko kalnų grandinės gyvena jukagirų tauta. Jukagirai, gyvenantys daug šiauriau nei Islandija, yra tik buvusios tautos likučiai. Priverstinai iškeldindama ir kitokiais netoleruotinais būdais komunizmo diktatūra naikino šią tautą.
Jukagirai tvirtina, kad jų tauta kilusi iš beformės būtybės, atkeliavusios iš dangaus. Ji, pasitelkusi burtų galią, pavirtusi žmonėmis. Šiuolaikiškai interpretuojant atrodo, kad visas stebuklas įvyko nusimetus masyvius skafandrus, tada pasirodžiusios į žmones panašios būtybės. Toks aiškinimas viską sudėlioja į savo vietas.
Keisti jukagirų ir jakutų, kitos Šiaurės tautelės, laidojimo papročiai. Jie padeda karstus su lavonais aukštuose medžiuose arba ant specialiai įrengtų aukštų stovų. Tada rauda: „Miegokit, miegokit, kol dvasios nusileis savo šviečiančiais vežimais iš dangaus…“
Užuominų apie „dieviškos“ kilmės svečius iš kosmoso aptinkama ne tik Centrinės Azijos, bet ir visuose Žemės rutulio tautų mituose. Štai Kanados indėnai piutai pasakoja legendas apie Gitči Manitu, didžiąją dvasią, kuri atsiuntusi griausmabalsį paukštį, kad tas surastų vietą savo sūnums apsistoti. Griausmabalsis paukštis suradęs mūsų Žemę ir atnešęs čia indėnus.
antra foto tai ziauri 😀
man atrodo tikra nesamone