Kol šiuolaikiniame pasaulyje neprasidėjo branduolinės fizikos era, daugumą senųjų įvairių tautų pasakojimų ir mitų apie paslaptingus stebuklus istorikai priskyrė mitologijos sričiai.
XII amžiaus pradžioje Indijoje gyveno matematikas ir astronomas Bhashara Ačarja. Viename savo veikale, „Sidhanta-širomani“ („Mokslo karūna“), tarp kitų matavimo vienetų aprašomas „trugti“, kuris sudaro 0,3375 sekundės. Specialistai, analizuojantys senovės indų mokslininkų traktatus, tik kraipo galvą – kam buvo reikalingas toks matavimo vienetas ir kas juo buvo matuojama?
Dar viename ankstesniame sanskrito kalba parašytame tekste „Brihath Sakatha“ minimas mato vienetas „kašta“, kuris lygus 1/300 000 000 sekundės! Kaip senieji indai naudojosi mikrosekundės dalimis? Juk „kašta“ turi prasmę tik tada, jeigu turi praktinį pritaikymą, t.y. galima kažką juo pamatuoti.
Dabartiniams fizikams yra žinoma, kad kai kurių elementariųjų dalelių – hiperonų ir mezonų – egzistavimo laikas labai artimas laikui, kuris prilygsta „kaštai“. Būtų labai keista, jei senovės Indijos mokslininkams tai buvo žinoma. Tekste „Varahamira“, parašytame 550 metų prieš mūsų erą, aprašyti matematiniai dydžiai, kuriais dabartiniu metu matuojamas vandenilio atomo dydis. Vėl nepaaiškinama mįslė?
1966-ais metais amerikietis, panašių istorinių paslapčių tyrinėtojas Tomas Endriusas apsilankė Indijoje Madraso mieste, kur iš vietinio jogo Pandido Kaniachos išgirdo labai įdomų pasakojimą: „Mokslininkams brahmanams nuo neatmenamų laikų teko saugoti nemažai žinių, kurių esmės jie nesuprato. Dar tolimi protėviai žinojo, kad materija sudaryta iš begalinio atomų skaičiaus, didžioji erdvės dalis pačiuose atomuose neužpildyta materija ir šiose tuščiose vietose egzistuoja didžiuliai pasauliai“. Endriusas apie tai aprašė knygoje „Mes ne pirmieji“, kuri buvo 1976-ais metais išleista Londone.
Kam visa tai buvo reikalinga prieš 2500 metų? Kokioje dar senesnėje epochoje Žemėje gyvavo (ar laikinai egzistavo) civilizacija, kurios žinios fizikos ir technikos srityje niekuo nenusileidžia dabartinėms žinioms ar net jas lenkia? Tas faktas, kad aukščiausios žynių kastos atstovai turėjo prisiminti ne vieną fizinį simbolį ir dydį, kurių esmės jie nesuprato, liudija apie kažkieno bandymą išsaugoti ir ateities kartoms perduoti žinias iš praėjusios technologinės civilizacijos.
Išbandymas tam tikru laipsniu pasisekė, bent mes dabar žinome, kad praeityje tokios žinios egzistavo ir buvo praktiškai naudojamos. Mes dar stebime, kaip per tūkstančius metų žinios, kurios ateityje nebus reikalingos, išnykdavo iš žmonių atminties kaip nereikalingos. Senovės graikų filosofas Demokritas, gyvenęs prieš 2,5 tūkstančio metų, ir jo pasekėjas Epikūras kažkokiu būdu žinojo, kad gamtoje neegzistuoja nieko daugiau, tik atomai ir tuščios erdvės, o atomai yra pati mažiausia nedaloma medžiagos dalelė.
Dar po keturių šimtmečių Romos mokslininkas Lukrecijus rašė, kad nematomieji atomai nesustodami juda erdvėje ir, susidurdami vienas su kitu, patiria begalinį pokyčių skaičių. Tačiau nė vienas iš šių mokslininkų nepaminėjo (tikriausiai, nežinojo) matavimo dydžių, panašių į „trugtį“ ar „kaštą“. Šie dydžiai buvo visiškai nereikalingi. Praėjus 2-3 šimtmečiams mokslo sluoksniuose mažai kas apie atomus beprisiminė, jais vėl buvo susidomėta tik XIX-XX amžių sandūroje.
Mįslės ir Faktai
tajp taj tikra tiesa iki musu eros musu planetoje gyveno daugeli kartu tehniskai issivysciusios civilizacijos kurios galu gale pradejo kariauti ir sunaikino kone viska taj kad tajp pat gali ir mums nutikti taj dar parodo kad ir tehnikos lygije mes primityvus labai gy tokias tehnologijas pries daygeli tukstancius metu turejo kitos civilizacijos gyvenusios cia musu planetoje