Senovės astronautų arba senovės ateivių, ar kitaip vadinama paleovizito ir paleokontakto idėja ir tema tapo tokia populiari, kad išsivystė galima sakyt į savitą srovę ufologijoje. Paskutinius keletą metų ją labiausiai išgarsino amerikiečių dokumentinis TV serialas, rodomas „History“ kanalu – „Ancient Aliens“, skaičiuojantis jau penktą sezoną ir sutraukęs milijonus žiūrovų. Serialo iniciatorius, konsultantas ir dalyvis Georgio A. Tsoukalos tęsia žymiojo dievų – astronautų idėjos propaguotojo Erich Von Danniken’o (Erich von Däniken) ieškojimus ir tyrimus.
Paleovizitas – kaip apsilankymas senovėje ir logiškas jo tęsinys, paleokontaktas – svečių iš kitos planetos ar visatos susitikimas ar bendravimas su vietiniais gyventojais – skamba visai kaip moksliški terminai, ir ne veltui. Tai galėjo kad kiek tapti nauja mokslo šaka buvusioje Tarybų Sąjungoje apie 1960 m.
Tuomet originalūs mąstytojai, akademijos nariai, kaip fizikos-matematikos mokslų kandidatas docentas Michailas Agrestas, o taip pat žymus rašytojas fantastas Aleksandras Kazancevas, bendradarbiaudami net ir su kosmonautais, bendromis jėgomis iškėlė drąsią hipotezę, kuri byloja, kad kažkurias iš mūsų senųjų kultūrų, ir greičiausiai ne vieną, tolimoje praeityje yra aplankę svečiai iš kitų planetų, visatų, kitų dimensijų, ar kitų pasaulių, – čia jau kaip be pavadintume. Visais atvejais, svečiai , ateiviai, – netipiški, ir tiek nebūdingi vietinei kultūrai, kad galima juos įvardint ne kaip kitaip, o tik iškritusiais iš dangaus. Suprantama, kad kosmoso keliauninkai priklausytų labiau išsivysčiusiam pasauliui, jei sugebėtų, tarkim, atskristi į Žemę iš kitos planetos. Socialinės psichologijos tyrimai, o taip pat ir antropologiniai eksperimentai stebint išlikusių uždarų primityvių kultūrų santykį su modernios civilizacijos pasiekimais leidžia manyti, kad tokie svečiai iš technologiškai pažangaus pasaulio tolimoje senovėje laukinei bendruomenei galėjo atrodyti kaip dievai.
Todėl ir galimas pasidalinimas patirtimi greičiausiai būtų vienpusis, savotiškas visai naujo lygio žinių pristatymas vietiniams gyventojams. Ne veltui dauguma mitologijų pažymi, kad visas progresyvias tiesas, išradimus (tokius kaip raštas), net gi esmines žemdirbystes žinias senųjų laikų gyventojai gavo, kaip dovaną iš dievų, ar buvo dievų pamokyti. Beveik nėra pasakojimų, kad tokio mąsto atradimai užgimtų kurios nors kultūros viduje, būtų priskirti ne mitologiniam herojui, o konkrečiam paprastam asmeniui ar žmonių grupei – bet visos pažangios tiesos, kaip ir dvasiniai mokymai kažkuriuo metu lyg iškrenta iš dangaus, bent jau iš kasdieninei sąmonei nepasiekiamos terpės, kuri gali būt laikoma dievų pasauliu, kaip tai visuotinai ir nediskutuotinai įvardijo senosios kultūros, atverdamos mums naujų interpretacijų galimybes.
Michailas Agrestas išreiškė idėją, kad jei senovės astronautai lankėsi Žemėje, tai vienas iš būdų hipotezę patvirtinti būtų pėdsakų ieškojimas ir tyrimas. Tokiais pėdsakais galėtų būt ir sunkiai paaiškinami, netipiški senosioms kultūroms objektai, bylojantys apie aukštą jų sukūrimo technologiją, rasti archeologinių kasinėjimų metu, taip pat netelpantis į laikmečio kontekstą, „per daug sudėtingi“ primityvioms kultūroms monumentalūs statiniai. O taip pat ir atitinkami pasakojimai, išlikę daugelio pasaulio tautų mitologiniuose bei religiniuose tekstuose.
Progresyviame tikrąja to žodžio prasme straipsnyje „Senovės kosmonautai“ 1961 m. publicistikos ir mokslo populiariniame rinkinyje „Sausumoje ir jūroje“ Michailas Agrestas išdėstė paleovizito idėją ir metodologiją ją patikrinti, kas iš principo būtų įmanoma tiriant žmonijos istoriją materialines kultūros anomalijas bei dvasinio palikimo paslaptis.
Iš viso to sektų, kad keistus archeologinius radinius, neatitinkančius laikmečio, galėtų paaiškinti sąsajos su technologijų prasme nepalyginamai pažengusiais ateiviais, kurie lankėsi Žemėje ir jų palikti artefaktai būtų kaip liudijimas.
Galima numanyti, kad pradžioje tuometinė tarybinė valdžia galėjo laisvai toleruoti ar net palaikyti tokio pobūdžio tyrimus, nes pastarieji atrodė palankūs ateistinei pasaulėžiūrai ir paleokosmonautikos idėjos galėjo padėti „išmušti“ religinių prietarų pamatus. Jei senovėje apsilankę ateiviai, t.y. išsivysčiusių civilizacijų atstovai galėjo būt palaikyti dievais, taip kaip šauniai toks istorijos atsivėrimas paneigia ar demaskuoja religinius teiginius. Labiausiai tai paaiškintų visas primityvias religijas, bet taip pat galėtų taikyti ir į išvysčiusių religijų institucijas. Gal būt tuo galima paaiškinti, kad Aleksandrui Kazancevui buvo suteikta galimybė duoti interviu filmui „Dievų vežėčios“ (Chariots of the Gods, 1970) pagal sensacingą paties pavadinimo Erich Von Daniken’o knygą, ir šis dokumentinis filmas beveik iškart pasirodžius buvo demonstruojamas TSRS kino teatruose, ir maža to – tapo vienu populiariausiu per visą istoriją.
Tačiau palaipsniui tarybiniai ideologai ir akademija suprato, kad paleokosmonautika gali kėsintis ne tik į senuosius prietarus bet ir į tokius materialistinio mokslo pagrindus, kaip „šventoji“ Darvino teorija. Gal būt dėl to paleovizito hipotezė buvo nukišta į šešėlį ir liko pogrindyje. Pasauliniu mastu paskleisti šias idėjas išpuolė kaip tik minėtam šveicarų rašytojui bei tyrinėtojui Erich Von Dannikenui, kuris atliko galybę kelionių ir lauko tyrimų, tačiau niekad nebuvo pripažįstamas akademinio mokslo bendruomenės. Danikeno pirmoji knyga „Dievų vežėčios?“ ( Chariots of the Gods? ), vėliau perleista be klaustuko pavadinime, išvydo šviesą 1968 metais.
Knyga, tokiomis, kaip pradžioje buvo manoma, keistomis temomis, neva be rimto mokslinio pagrindo, sukėlė netikėtai didelį susidomėjimą, tapo pasauliniu bestseleriu, buvo išparduota 62 milijonų tiražu ir išversta į daugiau kaip trisdešimt kalbų, įskaitant lietuvių (1993 m.). Įdomu, kad be tuometinės TSRS knyga susilaukė atgarsio Indijoje ir žinoma visame Vakarų pasaulyje. Skandalingos sėkmės, bet ir kontraversiškas autorius, Erich Von Daniken yra vienas paleokontakto pionierių, tačiau gal būt ne geriausias ir neišsamiausias tyrinėtojas ( lyginant su vėlesniais jo pasekėjais, kaip alternatyvios istorijos atstovai David Hatcher Childress, Graham Hancock ar Joseph P. Farrell ). Tačiau Daniken paprastai ir gerai nusakė pagrindines savo hipotezės ištakas – tai artefaktai, atrasti senose kultūrose, bet neatitinkantys jos technologinio bei dvasinio išsivystymo lygio; daugelyje tarpusavyje nesusietų archajiškų kultūrų mene vaizduojamos būtybės ar objektai galintys atitikti astronautus ar aukšto lygio technologijas; religijų inspiracija iš dalies gali būti žmonijos bandymas interpretuoti ar suvokti kontaktą su ateivių atstovais. Visos religijos ne veltui kreipia žvilgsnį į dangų, o kai kurios tradicijos tiesiogiai kalba apie dievus atėjusius iš žvaigždžių.
Dar sykį verta paminėti, kad įvairių tautų mitologija išlieka be galo svarbi paleokosmonautikos studijose. Bet pirmiausia tai priklauso nuo pačio požiūrio į mitologiją kaip fenomeną. Jei laikome, kad mitologija susideda vien tik iš metaforomis pagražintų filosofinių pasakojimų, skirtų perduoti išmintį iš kartų į kartas, tai nulemia atitinkamą požiūrį ir apsprendžia tyrimo būdą, koks iš esmės ir dominuoja akademiniuose sluoksniuose. Tačiau jei pažiūrėtume į mitologijas, labiau, kaip į senų kultūrų kronikas, bandymą perduoti, ką tos visuomenės atstovai realiai matė išgyveno ar patyrė ( žinoma neneigiant ir alegorijų, išminties bei žinių perdavimo dalies ), tai jau priverstų pažvelgti į senuosius pasakojimus, padavimus, legendas visai kitaip.
Mitologinius pasakojimus daugeliu atveju reikėtų priimti, kaip tikrus įvykius, pavaizduotus ar išreikštus per atitinkamos kultūros ar tautos mentalitetą. Beje, šiose srityje galime išvysti, kaip akademinė mąstysena prieštarauja pati sau – dažnai yra teigiama, kad senosios kultūros savo oralinėje tradicijoje ar raštuose neturėjo pobūdžio fantazuoti, išgalvoti dalykus, o „dainavo tai, ką matė“, ir sakykim filosofinė ar grožinė literatūra susiformavo vėliau, atspindėdama intelektualinę raidą. Tačiau, kai užtinkami bet kokios tautos realistiški senovės tekstai, pasakojantys apie į galvą nesutelpančius dalykus, neadekvačius neva tam laikmečiui reiškinius, kaip Kinų traktatas „Šan Hai Džing“ ar induizmo tekstai, kaip kad ir žymioji Mahabharata, kuri, pasak D.H.Childress’o, dabartiniam skaitytojui gali pasirodyti lyg „Žiedų valdovo“ ir „Žvaigždžių karų“ derinys, kur dievai skraido ugnies vežėčiomis, laido vieni į kitus žaibus ir pan, – tuomet akademijai nelieka nieko kito, kaip pasimetus pareikšti – „vadinasi, tai pirmasis fantastikos kūrinys“. Suprantama, tokiose klasikiniuose traktatuose apstu gėrio-blogio amžinosios kovos alegorijų, magijos elementų (kurie, beje, taip pat gali būt perimti atspindint tikrovę), visų laikų skaitytojui aktualių psichologinių teisų, bet yra nemažai atvejų, kuriuos šiandien galima būtų tiksliausiai nusakyti kaip technologinių „stebuklų“.
Suprantama, tai tik fragmentiška poleokosmonautikos apžvalgėlė, kuri ne tik siejasi su ufologija, bet, manyčiau, ir su kitomis svarbiomis istorinėmis problemomis, kaip žmonijos amžius ir kilmė, bei procivilizacijos egzistavimas.
Anomaliniai archeologiniai radiniai, kaip aukštą technologiją liudijantys artefaktai, atrasti ypač senuose geologiniuose sluoksniuose gali byloti ne tik apie išsivysčiusių pasaulių atstovų iš svetur dalyvavimą mūsų istorijoje, bet ir visai kito lygio civilizaciją senovėje.
Dažniausiai ji įvardijama apibendrintai kaip procivilizacija ir daugelio alternatyvios istorijos šalininkų laikoma išsivysčiusia. Tuo labiau, kai atrandami ir „jaunesni“, kelių tūkstančių metų senumo artefaktai, kaip kad papuošalai-lėktuvėlių modeliai, stulbinančiai tikslių aerodinaminių konstrukcijų, kaip kad rastai Pietų Amerikoje, ar lėktuvo-planerio modelis Egipte (Abidoso šventykloje). Gal būt tai totemai, ar ankstesnių amžių objektų kopijos, bylojančios apie gerus aukso eros dievų laikus.
Reikėtų dar paminėti, kad mintys apie senovės astronautus buvo išsakytos daug ankčiau nei 1960-aisiais. Vienas lietuviškojo interneto pradininkų, eruditas Jonas Skendelis pateikė nemažai atradimų senovės astronautų temomis. Jis atkreipė dėmesį į grožinę literatūra, kaip kad 17 amžiaus rašytojo Sirano de Baržerako romanas „Kita šviesa, arba kosminė istorija apie Mėnulio imperijas ir valstybes“, ar Bernaro de Fontanelio fantastinis romanas „Pokalbiai apie pasaulių gausą“, kuriuose atsispindi paleovizito idejos, kaip ir daug vėlesnėje Žiulio Verno knygoje „Aplink Mėnulį“ (fantastinės kelionės „Nuo Žemės į Mėnulį“ tęsinyje).
Vienas anomalinių reiškinių aprašymo ir tyrimo pradininkų, amerkiečių rašytojas Charles Fort iškėlė galimų nežemiškų pasaulių atstovų vizitų Žemėje hipotėzę jau nuo 1919 m., o Rusijoje tokias idėjas palaikė dar ir pats kosmonautikos tėvas Kosntantinas Ciolkovskis. Išsamiau apie visa tai galima rasti svetainėje www.nso.lt.
Taip pat įdomu, kad pirmoji ufologinės tematikos knyga lietuvių kalba, Sauliaus Kanišausko „Kur jūs, ateiviai iš kosmoso“ (Mokslas,1988), savu laiku – bestseleris, buvo taip pat skirta senovės astronautų problemai.
Lukas Devita
Jau uzkniso visur matyt tuos ateivius. Ateiviai ten, ateviai stai ten….
teiginiai apie nieka. niekas nieko nerado, bet jei rastu tai rastu ir to reikia ieskoti. mokslas apie nieka, pasaka be galo, kaip ir apie jezu kur per vandeni vaiksciojo 😀 Pinokiams pasakos. – Nera irodyta, kad taip buvo, bet kadangi nera irodyta, kad ir nebuvo tai nera niekas irodyta todel iskeliamos temos, problemos, teoremos. BULSHIT
Pasidairyk plačiau – įdodymų pilna –
http://www.youtube.com/watch?v=zuAZ2HojyJY