Kosmonautai senovės Indijoje

Kai atėjo rytas, Rama pasiėmė dangaus laivą ir pasiruošė startui. Šis laivas buvo didelis ir nuostabiai papuoštas, dviaukštis, jame buvo daug kambarių ir langų. Laivas išleido melodingą garsą prieš pakildamas aukštai į dangų – taip senajame indų epe „Ramajana“ aprašoma dievo Ramos skrydžio dangaus laivu pradžia.

Taip pat epe pasakojama, kad piktasis demonas Ravana pagrobė Ramos žmoną Sitą, pasodino ją į savo laivą ir nuskrido tolyn. Tačiau jam nepavyko toli pasprukti – Rama savo „ugnies“ aparatu pavijo grobiką, numušė Ravanos laivą ir susigrąžino Sitą. Rama naudojo paslaptingą ginklą -„Indros strėles“…

Įvairių skraidančių aparatų – aprašymai sutinkami ne tik „Ramajanoje“, bet ir „Rigvedoje“ (II tūkstantmetis pr.m.e.) bei kituose kūriniuose, kurie mus pasiekė iš tolimos senovės. „Rigvedoje“ galingas dievas Indra skrido oro laivu ir kovojo prieš demonus, naikindamas jų miestus savo baisiu ginklu.

Senuosiuose epuose skraidantys aparatai aprašomi kai „tankiu debesiu apsupti meteoritai“, „ugnis vasaros naktį“ ar kometa danguje“. Kaip reikia vertinti šiuos aprašymus? Paprasčiausia – nurašyti pranešimus apie skraidančius aparatus autorių fantazijai, vaizduotei. Tačiau ar netgi skeptiko nesudomins pasakojimas, kad indų dievai kovojo ne su drakonais ar paukščiais, bet „skraidančiais aparatais“, kurie turėjo baisios galios ginklą? Toks pasakojimas turi visiškai pagrįstą technologinį pagrindą.

Specialistams visiškai ne fantastinė atrodo knyga „Vimanik Prakaranam“ (išvertus iš sanskrito – „Traktatas apie skrydžius“). Yra manoma, kad jos autorius yra didis išminčius Bhadravadža. Jis taip pat laikomas „Rigvedos“ himnų autoriumi. Indų kultūros tyrinėtojai neatmeta versijos, kad jis buvo vienas
iš arijų misionierių, keliavusių su didelėmis arijų grupėmis, kurios į Indiją, manomai, pradėjo atvykti III tūkstantmetyje pr.m.e. iš rajono, esančio į šiaurę nuo Juodosios ir Kaspijos jūrų.

Pirmą kartą ši knyga, parašyta mirusia sanskrito kalba, buvo atspausdinta 1943-iais metais. Kaip teigia kai kurie ekspertai, ji sudaro tik 1/40 (!) dalį veikalo „Vimana vidjana“ („Mokslas apie skraidymą“). Knygos tekstas 3-iame XX amžiaus dešimtmetyje užrašė Venkatačaka Šarma, kuriam jį papasakojo išminčius Subrajus Satri. Pats Subrajus Satri teigė, kad knygos tekstas kelis tūkstančius metų buvo perduodamas žodžiu iš kartos į kartą.

Kruopšti knygoje aprašytų dalykų analizė šiuolaikiniams mokslininkams iškėlė labai rimtą klausimą – nejaugi senovės indams buvo žinomos oreivystės paslaptys? Kai kurios knygos ištraukos rodo, kad tais laikais gyvenę žmonės buvo aukšto technologinio išsivystymo.

Knygoje yra pateikta ne viena formulė. Nelabai seniai indų mokslininkas Narinas Setchas pagal šias formules išgavo tris medžiagas – dvi kietas ir vieną skystą. Su jomis buvo supažindinti Haidarabado mieste įvykusio nacionalinio simpoziumo „Senovės Indijos mokslas ir technika“ dalyviai. Mokslininkas teigia, kad knygoje perduoti senovės išminčių apmąstymai apie oreivystę, skraidančius aparatus ir kai kurias jų sistemas, mokslas apie Saulę ir Saulės energijos panaudojimą skraidančiuose aparatuose.

Narinas Setchas papasakojo, kad visas „Vimanik Prakaranam“ skyrius paskirtas unikalaus prietaiso

Guchagarbhadarš j antra“, kuris įrengtas skraidymo aparate, aprašymui. Kaip teigiama knygoje, šio aparato pagalba buvo galima nustatyti po žeme paslėptus daiktus iš skraidančio aparato. Kai kurių ekspertų nuomone, kalbama apie po žemėmis dislokuotą priešininko ginkluotę, skirtą apsiginti nuo skraidančių aparatų.

Prietaisą „Guchagarbhadarš j antra“ sudaro 12 komponentų, tame tarpe savotiškas puslaidininkis „Cambak mani“ (magnetines savybes turintis lydinys), kuris yra „šakti“ („jėgos“) šaltinis. Kaip šiuo atveju mano Narinas Setchtas, kalbama apie energijos spinduliavimo įrenginį, kuris gali nustatyti po žemėmis paslėptus daiktus, pasiunčiant ir priimant mikrobangų signalus.

Narinui Setchui prisireikė trijų metų nustatyti 14 medžiagų, iš kurių, pagal formulę, sudarytas „Cambak mani“ lydinys. Padedant Indijos technologijos universiteto Mumbajuje mokslininkams pavyko išgauti šį lydinį. Lydinys aprašomas kaip „juodos spalvos tvirta medžiaga, turinti magnetinių savybių ir netirpstanti rūgštyje“. Siame lydinyje yra silicio, natrio, geležies ir vario.

„Guchagarbhadarš j antra“ – tai tik vienas iš 32 prietaisų ar instrumentų, kurie, anot aprašymo, galėjo būti įrengti skraidymo aparatuose ir panaudoti paslėptiems priešininko taikiniams aptikti.

Knygoje aprašomi įvairūs prietaisai, kurie šiuolaikiniu supratimu atlieka radaro, fotoaparato, prožektoriaus funkcijas ir panaudoja Saulė energiją. Taip pat aprašytos griaunamųjų ginklų rūšys. Pasakojama apie pilotų maistą, jų aprangą. Kaip rašoma „Vimanik Prakaranam“, skraidantys aparatai buvo kuriami iš metalo. Paminėti trys metalai – „somaka“, „saundalika“ ir „maurtchvika“ bei lydiniai, kurie gali išlaikyti labai aukštas temperatūras.

Taip pat rašoma apie septynis veidrodžius ir linzes, kurias buvo galima įrengti „vimano“ borte vizualiam stebėjimui. Vienas veidrodis, vadinamas „Pindžulos veidrodžiu“ buvo skirtas apsaugoti pilotų akis nuo priešininko akinančių „velniškų spindulių“.

Toliau pasakojama apie energijos šaltinius, leidžiančius judėti skraidantiems aparatams. Jų taip pat yra septyni. Yra įvardyti keturi skraidančių aparatų tipai – „Rukma Vimana“, „Sundara Vimana“, „Tripura Vimana“ ir „Sakuna Vimana“. „Rukma Vimana“ ir „Sundara Vimana“ yra konuso formos. „Rukma Vimana“ aprašytas kaip trijų denių skraidantis laivas, kurio pagrindiniame denyje įrengtas variklis. Antrame „aukšte“ įrengtos kabinos keleiviams. „Sundara Vimana“ daug kuo panašus į „Rukma Vimana“, tačiau yra aptakesnės formos. „Tripura Vimana“ – tai didesnis laivas. Šis aparatas gali būti panaudotas kelionėms tiek ore, tiek po vandeniu.

Savotišku daugkartinio naudojimo laivo prototipu buvo „Sakuna Vimana“. Pagal knygoje pateiktą aprašymą galima spręsti, kad jo pati sudėtingiausia konstrukcija, jis labiausiai manevringas, palyginus su kitais skraidančiais aparatais.

Knygoje „Vimanik Prakaranam“ aprašytą „griaunantį ginklą“ labai atidžiai išstudijavo anglų tyrinėtojas Deividas Davenportas. Jis šį ginklą susiejo su staigiu Mohendžo Daro miesto, buvusio Indo upės baseine šiuolaikinio Pakistano teritorijoje ir priskiriamo seniausiai iki ariškajai civilizacijai, išnykimu. Davenporto nuomone, miestas buvo sunaikintas didžiulės griaunančios galios ginklu.

„Ramajanoje“ užsimenama apie kitų miestų sugriovimą beveik tame pačiame rajone. Deividas Davenportas tai irgi laiko savo hipotezės patvirtinimu. Mohendžo Daro griuvėsiuose aiškiai buvo matomas labai aukštos temperatūros ir stiprios smūgio bangos poveikis. Gal tai buvo susiję su branduoliniu sprogimu? Numanomo sprogimo epicentre aptiktos keramikos šukės yra apsilydžiusios. Cheminė analizė rodo, kad jos galėjo būti veikiamos apie 1500°C temperatūra.

Indijos ir vakarų mokslininkai teigia, kad „Vimanik Prakaranam“ aprašytos koncepcijos ir idėjos visiškai neatsitiktinai neatitinka tam laikui, kada buvo sukurtas šis kūrinys, ir visiškai skiriasi nuo tuo metu gyvenusių žmonių supratimo apie supantį pasaulį.

Dar labiau keista tai, kad knygoje paminėtos technologijos visiškai skiriasi nuo šiuolaikinių kosminių technologijų. Skraidantys aparatai naudoja kažkokią vidinę energiją, o ne kurą. Judėjimas ore vyksta nepaprastai greitai.

Ar tik nėra ryšio su NSO, kuriuos mūsų dienomis yra stebėję ne vienas žmogus? Senajame veikale paminėti technologiniai sprendimai ir skraidantys aparatai gali būti paaiškinti ne tik nuo Žemės paviršiaus išnykusią aukšto išsivystymo lygio civilizacija. Ar tik „Vimanik Prakaranam“ nėra parašytas tada, kai įvyko Žemės gyventojų kontaktas su ateiviais, kurie mūsų civilizaciją lankė nuo neatmenamų laikų? Gal išminčius ir misionierius Bhadravadža buvo sumanus mokinys, kuriam kitos civilizacijos atstovai perdavė savo žinias?

Komentuok su Facebook paskyra: