Riba, skirianti gyvybę nuo mirties, labai neryški. Kas gali tiksliai pasakyti, kur baigiasi viena ir prasideda kita? Letargija – tai tariama mirtis, nejudrumo būsena, panaši į ilgai trunkantį miegą.
Du pagrindiniai žmogaus organai – širdis ir smegenys – dirba be sustojimo visą gyvenimą. Kai sustoja širdis, žmogus miršta, o kai atsijungia smegenys, jis nugrimzta į letargo būseną. Tai tokia būsena, kuri gali žmogui būti lemtinga… Organizmui esant letargo būsenoje, visi procesai jame nepaprastai sulėtėja. Jutimo organai nereaguoja į išorinius garsinius, šviesos ar mechaninius dirgiklius, o žmogaus sąmonė visiškai atsijungia. Letargo miegas gali trukti nuo kelių minučių iki daugelio metų, ir šio miego metu žmogus nė trupučio nesensta. Prabudę iš letargo miego, žmonės sensta nepaprastai greitai – per 1-3 metus tampa tikrais seniais.
Letargijos priežastys medicinai kol kas nežinomos. Mokslininkų nuomone, į šią būseną dažniausiai nugrimzta jautrūs, emocionalūs ar patyrę didžiulį stresą žmonės. Apie palaidotų gyvų žmonių skaičių galima spręsti tik iš tų atvejų, kurie tapo žinomi visuomenei. Pats seniausias šaltinis, kuriame netiesiogiai paminėtas letargo miegas, yra Senasis testamentas, kuriame minimi mirusiųjų prisikėlimo atvejai. Tai ne kas kita, kaip atsibudimas po letargo miego arba reanimacija po klinikinės mirties.
Pasakojimų apie žmones, užmigusius letargo miegu, yra daugelio šalių senuosiuose metraščiuose. Vienas iš seniausių rašytiniuose šaltiniuose minimų atvejų yra Dmitrijaus Raudonojo istorija, nutikusi 1440-ais metais Galyčio mieste. Letargo miego fenomenas praeityje tapo daugelio pasakų pretekstu. Klasikinis tokios pasakos pavyzdys – visiems nuo vaikystės tikrai žinoma „Miegančioji gražuolė“.
Sprendžiant pagal įvairių liudininkų parodymus, gyvų žmonių laidojimo bumas buvo XVIII amžiuje. Vėliau pranešimų apie palaidotus gyvus žmones buvo žymiai mažiau. Žmonės visada bijojo užmigti letargo miegu, nes, kaip jau minėta, buvo realus pavojus tapti palaidotu gyvam. Garsusis viduramžių italų poetas Frančeskas Petrarka, gyvenęs XIV amžiuje, sunkai susirgo, kai jam buvo 40 metų. Kartą poetas neteko sąmonės, gydytojai ir artimieji manė, kad jis mirė. Buvo iškasta kapo duobė, imta ruoštis laidotuvėms. Laimei, tuo metu Italijoje galiojo įstatymas, kad numirėlio negalima laidoti, kol nuo mirties nėra praėjusi para. Petrarka atsigavo jau visai netoli savo būsimo kapo. Susirinkusiems palydėti jis pasakė, kad jaučiasi puikiai. Po to poetas pragyveno dar 30 metų, per kuriuos parašė daugumą savo geriausių sonetų.
„Kai miegantysis atsibus“
Garsūs anglų rašytojai Vilkis Kolinsas ir fantastas Herbertas Velsas labai bijojo užmigti letargo miegu. Pirmasis jų prieš naktį šalia savo lovos palikdavo raštelį, kuriame buvo išvardinta, ką reikia padaryti, prieš paskelbiant jį mirusiu. O Velsas parašė fantastinį apsakymą „Kai miegantysis atsibus“, kurio pagrindinis veikėjas užmiega letargo miegu ir atsibunda netolimoje ateityje. Laimei, nei Kolinsas, nei Velsas neužmigo letargo miegu, o mirė natūralia mirtimi.
Taip pat gerai žinoma rusų rašytojo Nikolajaus Gogolio baimė būti palaidotam gyvam. Rašytojo psichika galutinai palūžo, kai mirė moteris, kurią jis mylėjo labiau už viską gyvenime. Tai buvo Jekaterina Chomiakova, rašytojo draugo žmona. Jos mirtis tiesiog sukrėtė Gogolį. Greitai po šio įvykio rašytojas sudegino antrosios „Mirusių sielų“ dalies rankraštį. Jį ištiko stiprus nervinis smūgis, po kurio rašytojui teko atsigulti į patalą. Gydytojai patarė jam gerai pailsėti, išsigulėti, tačiau rašytojo organizmas per gerai jį apsaugojo – jis užmigo kietu miegu, kuris tuo metu buvo palaikytas mirtimi…
Tais laikais apie letargiją labai mažai kas žinojo. Jeigu žmogus nugrimzdavo į letargo būseną, vargšelis paprasčiausiai būdavo palaidojamas gyvas. Kai kuriose Europos šalyse buvo perkeliamos senosios kapinės į kitą vietą. Perkėlimo metu atsitiktine tvarka buvo atkelti kai kurių karstų antvožai. Rezultatas šokiruojantis – apie ketvirtadalis numirėlių buvo palaidoti gyvi ir atsigavo jau kape. Tai aiškiai rodė numirėlių pozos, kurios byloja apie tai, kad neužilgo po laidotuvių nelaimėliai nesėkmingai bandė išlysti iš kapo…
1838-iais metais laikraštyje „The Sunday Times“ buvo paskelbta apie nepaprastą įvykį, nutikusį viename kaime. Vos tik karstas su numirėliu
buvo nuleistas į duobę ir užkastas žemėmis, iš po jų pasigirdo kažkoks neaiškus beldimas. Kapinių darbuotojai nepaprastai išsigando. Kai jie atsigavo, vėl iškasė karstą ir jį atidarė. Tačiau buvo per vėlu – po karsto dangčiu matėsi numirėlis, siaubo ir nevilties iškreiptu veidu. Sudraskytos įkapės ir šviežios žaizdos ant rankų aiškiai rodė, kad nelaimingasis bandė išsilaisvinti iš karsto.
Panašūs atvejai buvo užregistruoti ir kitose šalyse. Pavyzdžiui, yra užfiksuotas atvejis, kai 1773-iais metais Vokietijoje buvo palaidota 6-ą mėnesį nėščia moteris. Po to, kai karstas buvo užkastas duobėje, iš jo pasigirdo siaubingi moters klyksmai. Karstas buvo atkastas ir atidarytas. Prieš liudininkų akis atsivėrė klaikus vaizdas – gyvos palaidotos moters nervinis sukrėtimas išprovokavo priešlaikinį gimdymą, tačiau mažytis kūdikėlis užduso kartu su savo mama.
Anglijoje dar šiais laikais galioja įstatymas, kad lavoninėse visuose šaldytuvuose turi būti varpelis su virvute, kad atgijęs numirėlis, varpo skambėjimu galėtų prisikviesti pagalbą. Kai kuriose šalyse visiškai normalu, kai į karstą šalia numirėlio įdedamas mobilusis telefonas. Tai susiję su tuo, kad pastaruoju metu buvo ne vienas atvejis, kai buvo palaidoti gyvi žmonės, nugrimzdę į letargo būseną ar gilią komą.
Po to, kai apie letargiją tapo žinoma visuomenei, įvairiose šalyse ėmė kurtis specialios bendrijos. Pirmoji tokia bendrija atsirado 1767-ais metais Olandijoje ir per pirmuosius 25 savo veiklos metus nuo palaidojimo gyvais apsaugojo beveik 1000 „numirėlių“!
Reikia pasakyti, kad statistika apie tai, kiek žmonių buvo palaidoti gyvi, niekada nebuvo vedama. Apie tokius įvykius sužinome iš senųjų kronikų, pranešimų spaudoje ir specialiuose medicininiuose žurnaluose. Garsusis rusų mokslininkas I.Pavlovas rašė apie vieną savo pacientą, kuris miegojo letargo miegu net 20 metų – nuo 1898 iki 1918 metų! Galima sakyti, kad žmogus užmigo vienoje santvarkoje, o prabudo jau kitoje…
Yra žinomas dar vienas atvejis iš Lenkijos. Vlodzimiežas M. užmigo 1976-ais metais, o prasibudo tik 1996-ųų birželio mėnesį. Prabudimas buvo skausmingas – vyras nebeturėjo draugų, artimų žmonių, jam nepavyko padaryti karjeros darbe bei sukurti šeimą. Žinoma istorija apie Rozmari Braun iš Vokietijos. Moteris nugrimzdo į letargo būseną 1954-ais metais, po šeimyninio kivirčo su vyru. Moteris neprasibudo net 20 metų. Po to ji visapusiškai buvo ištirta gydytojų, tačiau šie galėjo tik konstatuoti, kad moteris visiškai sveika. O norvegei Augustinai Legard letargo būseną iššaukė gimdymas. Neužilgo po gimdymo ji užmigo ir prasibudo tik po 22 metų!
Kartais žmonės iš letargo būsenos išeina tada, kai jų gyvybei gresia realus pavojus. Yra užfiksuoti atvejai, kai Antrojo pasaulinio karo metu, prasidėjus bombardavimams, miegantys letargo miegu atsibusdavo, imdavo vaikščioti, kalbėti su aplinkiniais. Po to, kai pavojus praeidavo, šie žmonės vėl nugrimzdavo į letargo būseną.
Iš letargo miego atsibudę žmonės elgiasi ne pagal savo amžių. Jų elgsena prilygsta tam amžiui, kokio jie buvo, kai užmigo letargo miegu. Tai paaiškinama tuo, kad ilgamečio miego metu šių žmonių psichika visiškai nesivysto, o išlieka tame lygyje, kuriame buvo užmigimo metu.
Neseniai anglų mokslininkai paskelbė aptikę infekcinės letargijos virusą. Tiesa, žmogus gali būti šio viruso nešiotoju, tačiau nebūtinai turi susirgti. Virusas perduodamas tik per kraują (lytiniu būdu, esant odos pažeidimams, perpylus donoro, turinčio užkratą, kraują) arba maitinanti motina virusą kūdikiui gali perduoti su savo pienu. Šio viruso požymiai yra padidėjęs mieguistumas arba, atvirkščiai, nemiga, nuolatinis lengvas negalavimas, padidėjęs prakaitavimas, dažnas širdies susitraukimų ritmas. Kai liga pereina į chronišką formą, visi šie požymiai išnyksta. Tiesa, visi šie išvardinti požymiai visiškai nereiškia, kad juos turintis žmogus gali užmigti letargo miegu. Kaip žinoma, žmogaus psichika yra neprognozuojama…
Pagal Mįslės ir faktai
lietuvoje tokiu atveju nera buve (kad pabustu karste ar paruosti laidojimui ir pan),nes tokius iskart ismesineja.be smegenu ir vidaus organu juk zmogus nepabus.
Lietuvoje tokiu atveju yra buve
O is kur zinote,kad nera buve???ne visus juk ismesineja.
galima pasirinkt ar nori kad artima skruostu jei aiski mirties priezastis
O tas bičas nuotraukoje atrodo kaip apsipūtęs, o ne kaip užmigęs