Meditacija ir jos pagrindai

Apskritai žmogus turi labai silpną meditacijos įgūdį. Kartkartėm, iškilus sunkumams, spręstinoms problemoms, kai žmogus kenčia, jis tampa užsigalvojęs ir mąslus, nes būtina surasti išeitį. Bet šito dar negali pavadinti meditacija, tai vien instinktyvi prigimties reakcija pavojaus ar nelaimės akivaizdoje. Taip, šią akimirką reikalingas pagalbos žmogus instinktyviai susitelkia savyje ir net pradeda melstis, kreipdamasis į Esybę, kurią buvo užmiršęs, kai jam viskas gerai sekėsi.

Dabar jis sugrįžta prie šios Esybės, Jos ieško, nes prisimena, kad, jam būnant mažam, tėvai yra kalbėję, jog Jis visagalis, viską žinąs ir kupinas meilės; taigi jis kreipiasi į Viešpatį, prašydamas pagalbos ir paramos labai nužemintai, su nepaprastos galios jausmu. Taip, bet šitam reikia ypatingų atvejų: pavojaus, karo, ligos, mirties… Kasdieniame gyvenime, būdami ramūs ir laimingi, žmonės neturi jokio noro melstis ar medituoti, jie nelaiko šio įpročio reikalingu ir būtinu, jie net neįžvelgia jame naudos. Kai viskas gerai, jie galvoja, kad jiems visai nebūtina klaidžioti neaiškiose ir miglotose meditacijos erdvėse. Bet pasiligoję, ištikti didelių sunkumų, kai jau suvokia, kad niekas, kas konkretu ir materialu, jiems daugiau negali padėti, jie tuomet vidujai ieško pagalbos, paramos, prieglobsčio dangiškosiose sferose.

Tai puiku, tik jie daug lengviau surastų šią pagalbą, jeigu nelauktų ypatingų priežasčių kreiptis į Dangų, jeigu įstengtų paverst meditaciją kasdiene praktika. Nemedituojant neįmanoma pažinti savęs nei save valdyti, nei išvystyti vidinių savybių ir dorybių. Ir kaip tik todėl, kad žmonės nesuteikia pirmenybės meditacijai, jie tokie silpni savo vidiniame gyvenime, savo jausmų ir troškimų sferoje.

Žinoma, nereikia turėti iliuzijų, medituoti labai sunku. Kol jūs užsiėmę prozaiškais rūpesčiais ar paskendę aistrose, medituoti neįmanoma. Reikia siekti vidinio išsilaisvinimo, kad galėtum nukreipti savo mintį į Amžinybę. Kol nesi laisvas viduje, medituoti negalima. Bet kiek spekuliuojančių, vaginėjančių, geriančių ar miegančių nežinia su kuo, o po to… „medituojančių“! O ne, tai neįmanoma, nes šių veiksmų prigimtis to neleidžia: jie sugrąžina mintį į žemiausias sritis.

Žinau, kad meditacija vis labiau tampa madinga, bet manęs tai visai nedžiugina, nes matau čia daugybę vargšų, pasirengusių įsivelti į visai nepažįstamą reikalą. Kaip jūs galite medituoti neturėdami didžio idealo, kuris leistų pakilti virš jūsų kaprizų, palaidumo, malonumų vaikymosi, geidulių tenkinimo, kad nuvestų į Dangų? Jūs neturite medituoti nenugalėję kai kurių trūkumų, nesuvokę tam tikrų tiesų, ir ne tik negalite, o netgi pavojinga tai daryti.

Kai kurie užmerkia akis, atsisėda tam tikra poza, bet kas vyksta jų viduje? Kur jie? Vienas Dievas žino. Jeigu įsiskverbsite į jų galvas, tai pamatysite, kad vargšeliai miega. Tokia tad jų gili meditacija… O dabar prieita iki to, jog demonstruojama vieša meditacija! Tai juokinga. Kaip galima medituoti prieš publiką? Tai būtų įmanoma, bet reikia tapti tokiam pranašiam, tokiam laisvam, kad visur, bet kurią akimirką, įstengtum medituoti, kadangi dvasia jau nenutrūkstamai susijusi su dieviškuoju pasauliu. Bet šitokia meilė subtiliajam pasauliui liudytų išskirtinę evoliuciją, kurios tikrai neįžvelgsi tais atvejais, kai medituojama viešai.

Jeigu jūs norite įsivaizduoti, kaip medituoja dauguma žmonių, pažvelkite į katę: ji tai daro prieš pelės urvą, štai ten; taip, valandų valandas ji mąsto, kaip sugauti pelę. Būtent tokia daugelio meditacija: jie irgi kur nors mąsto apie pelę… tiktai dvikoję!

Meditacija nėra toks lengvas užsiėmimas, kaip įsivaizduojama! Tam reikia būti labai pažengusiam į priekį ir ypač jausti nepaprastą meilę dieviškajam pasauliui. Kaip tik tokią akimirką, jums tarsi nededant jokių pastangų, jūsų mintis jau susitelkusi ir netgi prieš savo norą jūs medituojate; jūsų mintis tokia nesuvaržyta, kad beveik nepriklausomai nuo jūsų pačių ji kyla atlikti savo darbo.

Kai kurie man yra sakę: „Jau keletą metų bandau medituoti, bet mano smegenys užblokuotos, nieko nepasiekiu“. Kodėl? Nes jie dar nesuprato, kad kiekvienas jų gyvenimo mirksnis neegzistuoja atsietai, bet susijęs su visomis prieš tai buvusiomis akimirkomis, ir tai vadinama praeitimi. Jie nesuvokė, kad jų praeitis juos apsunkina, suvaržo, ir kai vis dėlto nori medituoti, jie prievartauja savo smegenis, kurios užsikerta. Nieko nepadarysi… Jiems niekada nė į galvą nešovė mintis: „Aš noriu medituoti, vadinasi, turiu parengti tam savo smegenis ir savo organizmą, privalau viską paruošti, kad galėčiau atlikti šį darbą…“ Įsivaizduokim, kad jūs su kažkuo susiginčijote. Rytojaus dieną, besiruošiant medituoti, tuojau pat iškyla vakarykščiai įvykiai ir jūs nenustojate galvoję: „Ak!

Ak! jis man pasakė tai, jis man pasakė šitai… Jeigu aš jį sutiksiu, anas turės patirti pavojingą valandėlę!“ Štai tema, apie kurią sukasi jūsų mąstymai. Tai netvarka, maišatis! Užuot pakilus iki dieviškųjų sričių, perkratoma visa, kas išgyventa praeityje, ir tai defiliuoja, seka vienas po kito… prisistato visa procesija veidų ir įvykių — ir jau iš jos neištrūksi. Ši istorija kartojasi metų metais, ir, suprantama, rezultatų nebūna.

Žmogus galėtų tapti visagaliu, bet su sąlyga, kad žinotų tam tikrus dalykus, ypač kad kiekviena egzistencijos akimirka yra susijusi su tuo, kas vyko praeityje. Kaip tik šitai norėjo pasakyti Jėzus, patardamas nesirūpinti rytdiena. Taip, nes jeigu sutvarkėte savo gyvenimą šiandien, rytoj tapsite laisvi: galėsite elgtis su savimi kaip norite, sutelkti savo mintis prie pasirinktos temos, kadangi būsite viską suderinę išvakarėse. O jeigu niekas nesutvarkyta, rytojaus dieną jūs esate apsunkę, jūs turite lakstyti į kairę ir į dešinę, kad užkamšytumėt praeities spragas ar klaidas, ir todėl negalite nei laisvai dirbti šiandien, nei kurti ateities.

Taigi kai ketindamas medituoti apsišvietęs mokinys ruošiasi iš anksto, jis švarinasi, neapsisunkina jokiais nenaudingais rūpesčiais, o stengiasi turėti didžiulį troškimą tobulėti, kad galėtų padėti kitiems, būti modeliu, pavyzdžiu, Dievo sūnumi; jis įkvėptas aukščiausio troškimo pildyti Dievo valią, kaip Jėzus mums prisakė Evangelijose. Bet trokštant įgyvendinti šiuos Jėzaus priesakus, nepakanka vien pageidauti, norėti, reikia įgauti tam tikro žinojimo. Daugelis trokšta, bet nepasiekia nieko, nes nežino, kaip šito imtis. Kažkas paliko atsuktą vandens ar dujų čiaupą arba dar geriau — užmiršo kūdikį vonioje, ir štai meditacijos metu jis šitai prisimena!.. Kaip jūs norite, kad jis medituotų?

Taigi turite pasiruošti iš anksto, ir kai jau esate laisvi savo kūnu, savo mintimis ir jausmais, kai pagaliau ištrūkstate iš šio kalėjimo, vadinamo kasdieniniu gyvenimu, imate kilti vidujai: pajuntate, jog egzistuoja nauja, plati ir gili būtis, ir jūs esate tiek prisipildę džiaugsmo, tiek sužavėti,kad veržte veržiatės į kitą sritį… Sferą, kuri iš tikrųjų esti jumyse pačiuose: taip, ši dieviškoji būtis srūva jūsų viduje, ir pagaliau šią akimirką pasiekiate tikrąjį gyvenimą. Kaip tik šitaip jumyse pradeda busti dieviškasis pasaulis, ir jūs daugiau negalite šito užmiršti; jūs įsitikinate, jog siela reali, jog dieviškasis pasaulis egzistuoja ir yra apgyvendintas nesuskaičiuojamų tvarinių. Iš kur šis įsitikinimas?

Iš ten, kad jums pavyko pažadinti dar nežinomas kur kas galingesnes ir palankesnes jėgas, kai iki tol buvote aukos priešiškų aplinkybių, kurios jus žlugdė iki pat sunaikinant. Štai ką visada žinojo ir ko moko mus Pašvęstieji. Meditacija yra psichologinė, filosofinė problema, didžiausios svarbos kosminis aktas. Ir sykį mokiniui įvertinus šio aukštojo pasaulio žavesį, jo įsitikinimai sutvirtėja ir jis pajunta, kad jo sugebėjimai ima jam paklusti; kai nori priversti veikti savo mintį, ji įsijungia, kai nori ją sustabdyti, ji sustoja, nelyginant viso organizmo ląstelės būtų nusprendusios jūsų klausyti. Kol jis nėra pasiekęs tokio susivaldymo, jam reikia daugybės valandų, kad nurimtų, nes šios ląstelės tebesiblaško, jos nepaklūsta jam tardamos: „Tik nemanyk, kad mus įbauginai! Mes tyčiojamės iš tavęs, mes nebijom, nejaučiam tau jokios pagarbos, nes tu mums parodei, kad esi gerokas kvailys, gerokas nemokša…“ ir jos elgiasi pagal savo išmanymą.

Jūs apie tai kai ką žinote, ar ne? Bet būna dienų, kai jos jūsų klauso, nes iš netyčių ar sąmoningai esate pakilę aukščiau, įjungę nelygstamas jėgas, įgiję autoritetą; o kadangi ląstelės pripažįsta hierarchiją, jos paklūsta savo globėjui, savo šeimininkui. Visa tai, tarp kitko, vyksta ir gyvenime. Kontorose, įstaigose, armijoje kiekvienas turi ketinimą pasiekti aukštesnę padėtį, kad taptų direktorium, prezidentu, vyriausybės vadovu, generolu, kadangi tą akimirką, o ypač jei gali pasipuošti nors kukliais epoletais ir ordinais, kiti jiems paklūsta ir lenkiasi. Net jei gu tai silpnaprotis ar budelis, nieko nepadarysi, jo klausoma. Iš kur šis hierarchijos pojūtis? Tai ne žmonės yra j į išgalvoję, nes jie neturi galimybių bet ko prasimanyti. Intuicija, apgraibomis ar instinktyviai jie gali tik atskleisti tai, kas jau egzistuoja gamtoje. O joje visur glūdi hierarchija; danguje (žvaigždės, žvaigždynai), žemėje (upės, kalnai, medžiai, gyvūnai) ir netgi žmoguje — visa lenkiasi šiai tvarkai…

O dabar, jau puikiai žinant, jog visada reikia palypėti keletu laiptelių aukščiau, kad taptum viršininku ir darytum įspūdį kitiems, kodėl nesuvokus, jog ir dvasinėje srityje būtina pakilti pakopa aukščiau, kad jūsų vidaus gyventojai taip pat jums paklustų? Tai tas pat principas, ta pati taisyklė. Pašvęstieji kaip tik ir siekia, kad visa jų viduje taptų jiems pavaldų. Jie nereikalauja valdžios kalnams, žvaigždėms, gyvūnams arba žmonėms, bet nori valdyti patys save, tapti savo kūnų, minčių, jausmų šeimininkais ir dirba, kad šito pasiektų.

Visi meditacijos tipo dvasiniai pratimai vis labiau ir labiau leidžia žmogui ištrūkti iš šių pančių, iš šio kalėjimo, sutraukyti šias grandines, kurios jį visiškai pajungia požeminiam pasauliui. Kiek būtybių jo jau pasigrobta! Jos nebuvo apšviestos ir leido sau nusiristi į šį siaubingą pasaulį. Tai vadinama Pragaru, Velniu. Vadinkite jį kaip norite, bet tai realus pasaulis, kuriame daugelis pasiruošę pasiklysti , nenorėdami pasinaudoti gelbėjimosi priemonėmis, kurias jiems atskleidžia Pašventimo mokslas. Jis įsivaizduoja esą labai protingi, o iš tikrųjų išpuikę ir užsispyrę, ir štai iki kur jie tampa nupuolę!

Vienintelė priemonė pabėgti nuo kančių, nuo nerimo — meditacija. Tačiau kaip aš jums jau minėjau, norint medituoti, iš pradžių reikia su tvarkyti kai kuriuos dalykus. Kai motina, pavyzdžiui, nori iškepti pyragą, ir jeigu visi jos vaikai šalia, vienas ją šaukia, kitas kabinasi į ją ar tempia jos prikyštę, ji nieko negali padaryti. Kad būtų ramu, ji turi juos paguldyti į lovą ir užmigdyti. Tas pats ir su mumis. Viduje mes turime vaikų, tokių triukšmadarių, tiesiog baisu! Tad būtina užmigdyti šiuos susijaudinusius mažius, kad galėtum dirbti, o paskui, kai darbas jau baigtas, grįžti prie jų ir išdalinti pyragą!

Norint medituoti, būtina suvokti psichinės veiklos prigimtį. Pavyzdžiui, niekad nereikia versti smegenų ūmai koncentruotis ties kokia nors tema, antraip prievartaujamos nervų ląstelės blokuojamos ir ima skaudėti galvą. Pirmiausia, ką reikia padaryti, — tai atsipalaiduoti ir tapti, taip sakant, pasyviam, vis kontroliuojant, kaip palaipsniui nurimsta visos ląstelės. Žinoma, nesitreniravus šito taip greit nepasieksi, bet ilgainiui užteks keleto sekundžių. Tad reikia iš pradžių veikti švelniai, ramiai, su meile ir ypač savęs neprievartaujant.

Štai geros meditacijos paslaptis. Ir šią akimirką pajusite, kad jūsų nervų sistema yra tiek paruošta, tiek sustiprėjusi (kadangi ši pasyvi būsena leidžia organizmui atgauti jėgas), kad galite nukreipti savo mintį pasirinktos temos link. Kad galėtum kasdien dirbti nejausdamas nuovargio, kiekvieną dieną būti aktyvus, dinamiškas, pasirengęs atlikti šį didelį darbą, reikia žinoti, kaiptaisyklingai veikti smegenų pagalba. Tai labai svarbu. Jeigu jūs trokštate daug metų tęsti savo dvasinę veiklą, būkite nuo šiol dėmesingi, nepulkite galvotrūkčiais netgi prie labai pamėgto dalyko, net jeigu tai įkrito į širdį, nes laukia baisi reakcija.

Pradėkite švelniai, ramiai. Pasinerkite į kosminės harmonijos vandenyną, kad įgautumėte jėgų. Ir kai pagaliau pasijusite prisipildę, eikite čia, atsiduokite darbui, kuriame dalyvauja visa jūsų esybė. Taip, ne vien protas, bet ir visas jūsų kūnas, visa jūsų ląstelių bendruomenė turi būti mobilizuoti šiai dvasinei veiklai. Tad pirmomis akimirkomis stenkitės negalvoti, tik užmesti akį į savo vidaus gelmes, kad įsitikintumėt, jog viskas vyksta puikiai. Tačiau taip pat susirūpinkite kvėpavimu: kvėpuokite ritmingai, nieko nemąstydami, o vien jausdami, kad kvėpuojate, tik sąmoningai suvokdami šį procesą. Pamatysite, kaip toks kvėpavimas suteiks darnų ritmą jūsų mintims ir jausmams, visam jūsų organizmui,
ir tai yra nuostabu.

Kai kurie tars: „Bet aš nežinau, kas toji meditacija, ir žinoti nenoriu. Aš aukosiuosi, būsiu gailestingas, darysiu gera kitiems, ir šito pakaks“. Ne, šito neužtenka, nes veikiant šiuo būdu galima peržengti įstatymus, galima visa supainioti ir sugriauti, jei nepradedama nuo meditacijos. Kodėl? Kadangi vien medituojant įmanoma aiškiai permatyti dalykus: kam pagelbėti, kaip, kokioje srityje…

Galima medituoti įvairiausiomis temomis: tai sveikata, grožis, turtingumas, išmintis, galia, šlovė… iki angelų, arkangelų ir visų kitų hierarchijų. Visos meditavimo idėjos yra geros, bet geriausia — mąstyti apie Patį Dievą, kad persiimtum Jo meile, Jo šviesa, Jo jėga, kad pabuvotum akimirką Jo amžinybėje… Ir medituoti turint tikslą Jam tarnauti, Jam paklusti, susivienyti su Juo. Nėra už šią galingesnės ir palankesnės meditacijos.

Visų kitų akstinas — nauda, pelnas, troškimas panaudoti okultines jėgas praturtėjimui ar kitų pavergimui. Pašvęstieji yra suvokę, kad kaip tik naudingiausia ieškoti ne kas atneš pelno jiems, o vien stengtis tapti Dievo tarnais. Visa kita daugiau ar mažiau — juodoji magija ir burtininkavimas. Štai kodėl daugelis okultistų, patys to nesuvokdami, painiojasi burtininkystėje. Nes jie naudojasi šiomis neregimomis jėgomis siekdami daugiau turėti, valdyti kitus, užkariauti moteris, o ne tarnauti Dievui. Kaip matote, meditacija turi daugybę lygmenų…

Suprantama, medituoti reikia pradėti nuo prieinamų temų. Žmogus yra sutvertas taip, kad iš prigimties negali gyventi abstrakčiame pasaulyje. Taigi pirmų pirmiausia jis turi užsikabinti už to, kas matoma, apčiuopiama, jam artima, ką jis myli. Jūs žinote, kaip nesunku nukreipti mintis į maistą, jeigu esi ilgai nevalgęs. Patys to nenorėdami tampate nelyginant katė, tykojanti pelės. Čia nereikia jokių ypatingų pastangų, tai vyksta savaime.

Ir dar pažvelkite, kaip vaikinas susikaupęs mąsto apie jauną mergaitę, kurią pamilo. Taip, ištisas valandas, ištisas dienas! Tai todėl, kad jis myli, jam daugiau nebūtina dėti jokių pastangų. Kokia meditacija! Jis negali nuo jos atsiplėšti… Tad pradėkite mąstymus nuo to, ką mylite; paskui paliksite tai nuošaly, bet iš pradžių bandykite nuo to, kas jums patinka, kas jus vilioja… Žinoma, pasirinkdami vis dėlto dvasinį dalyką.

Pradėdami sau patrauklia tema jūs jau šituo vystote savyje vidinės veiklos priemones, metodą; po to galėsite atsisakyti šių temų ir kreiptis į labiau nutolusias, abstraktesnes sritis. Suprantama, jeigu imsite sutelktai mąstyti apie erdvę, apie laiką, amžinybę… nieko ypač reikšmingo nepasieksite. Jūs galėsite vėliau koncentruotis ties tuštuma, ties praraja, ties nebūtimi, bet pradėkite nuo prieinamesnių siužetų ir palaipsniui kilkite prie šių abstrakčių dalykų. Vis dėlto, kartoju, visų aukščiausioji meditacija — tai susivienyti su Dievu, Jam paklusti, taip trokšti Jam tarnauti, kad taptum vien įrankiu Jo rankose.

Šiame susiliejime visos Viešpaties savybės — Jo galia, meilė, išmintis, beribiškumas — įsiveržia į jus, ir vieną dieną jūs tampate dievybėmis. Kai kas pasakys: „Koks išdidumas — norėti tapti dievybe!“ Bet štai ką skaitome Evangelijose: „Būkite tobuli, kaip jūsų Dangiškasis Tėvas yra tobulas“. Nėra aukštesnio už šį idealo; pats Jėzus mums jį dovanojo, bet krikščionys yra tai pamiršę. Daugelis tiki, kad pakanka retkarčiais uždegti žvakę bažnyčioje, paskui sugrįžus namo užsiimti savo vištytėmis, ir tvarka, jie j au geri krikščionys. Koks įstabus idealas! Žinoma, jų dėka Dievo Karalystė ateis neužilgo. Ak vargšai tikintieji, jie uoliai laikosi nustatytų taisyklių, ir daugiau iš žmogelio čia nieko nereikalaujama, antraip tai būtų puikybė, suprantate?

O aš pasakysiu atvirkščiai: reikia įdiegti aukščiausiąjį idealą į savo širdį, į savo sielą, į savo dvasią. O šis idealas — tai tapti tobulu instrumentu Dievo rankose, kad Jis mąstytų per mus, jaustų per mus ir per mus veiktų. Jūs atsiduodate Jo išminties, šviesos valiai, jūs tarnaujate šiai visa žinančiai šviesai, kuri jums parodys kelią. Bet žmogus gyvena ant žemės, ir ką gi jis turi daryti šioje žemėje? Jėzus pasakė…kaip matote, aš visuomet remiuosi tuo, ką kalbėjo Jėzus. Jis yra pasakęs viską, tad kam prasimanyti po Jo dar kažką? Jis tarė: „Tebūnie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“. Kaip žemėje, taip ir Danguje… šitai reiškia, kad žemė privalo atspindėti Dangų. O ji — tai mūsų žemė, mūsų fizinis kūnas. Taigi atlikus vidinį darbą ir pasiekus viršūnę, reikia nusileisti, kad sutvarkytum viską fiziniame lygmeny.

Nemirtingumas — aukštai, šviesa — aukštai, harmonija, ramybė, grožis, visa, kas subtilu, —viršūnėje; ir viskas iš aukštybių turi nužengti ir įsikūnyti žemai, fizinėje plotmėje. Melskite Dievą, kad taptumėt Jo tarnu, ir tuo pat metu stenkitės suformuoti savyje šį antrąjį kūną, vadinamą šviesos, šlovės, nemirtingumo kūnu, Kristaus kūnu. Jis taip pat minimas Evangelijose: tiktai krikščionys prie jo nesustoja, kadangi nesigilina į Evangelijas, tai jų nedomina, jie ir taip geri tikintieji…

Jūs tarsite, kad užsiimti žeme nėra jau toks nepaprastas idealas, kai indai… Taip, indai, budistai tik ir siekia palikti žemę, šią kentėjimų, karų, skurdo dirvą. Žinau, tai jų pasaulėžiūra, tačiau tai nėra Kristaus filosofija… Jo filosofija — nusileisti iš Dangaus į žemę, kitaip tariant, įkūnyti Dievo Karalystę ir Jo Teisingumą. Jėzus dirbo šiai Karalystei ir yra pakvietęs savo mokinius taip pat veikti jos labui. Tad ir mes privalome jai dirbti, pradėdami nuo savo fizinio kūno. Štai tikroji filosofija. Kaip tai suvokia kiti, manęs visai nedomina.

„Tebūnie tavo valia kaip danguje, taip ir ant žemės“… Tačiau kur darbininkai? Žmonių galvose slypi kita pasaulėžiūra, todėl jie turės sugrįžti į šią žemę tol, kol neįstengs paversti jos Rojaus sodu. Ir tik šį mirksnį jie apleis ją, kad apsigyventų kitose planetose, palikę žemę gyvūnams, kurie taip pat evoliucionuoja. Jūs nustebę, ar ne?.. Žmonės buvo pasiųsti į žemę nelyginant darbininkai į statybos aikštelę, bet jie nesirūpina šituo ir, užuot dirbę, linksminasi. Taigi nereikia užmiršti savo užduoties, o kasdien galvoti, kaip pavertus žemę Rojumi. Tuomet Viešpats prabils. Jis pasakys: „Jūs buvote geri mano lauko darbininkai. Tad įeikite, darbštuoliai, į mano džiaugsmo ir mano šlovės karaliją“. Evangelijose Jėzus taip pat kalba apie tarnus, pasiųstus darbuotis į lauką. O taip, būtent mes ir esame šie darbininkai. Ir ką pasodinome? Kur mes triūsėme?

Taigi šiandien aš jums pasiūliau dvi puikiausias temas meditacijai: kaip visiškai pasišvęsti Dieviškumo tarnybai ir kaip įkūnyti, konkretizuoti, materializuoti žemėje visą aukštąjį Dangų. Gyvenimo prasmė slypi šiuose dviejuose veiksmuose, o tai, kas yra šalia, turi reikšmės, žinoma, bet ne dieviškosios reikšmės. Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą, kad šis taptų panašus į Jį. Jeigu manimi netikite, eikite paklauskite Jo!

Visą savo gyvenimą aš ieškojau to, kas geriausia, ir esu suradęs. Bet „rasti“ — tai nereiškia, kad po to jau gali sukryžiuoti rankas ir daugiau nieko neveikti. Atvirkščiai, kaip tik šį mirksnį reikia pradėti dirbti, nes tai, kas atrasta, privalu įgyvendinti ir čia, žemėje, kaip tai jau įgyvendinta aukštybėse. Daugelis dalykų jau įvykdyti mintyse, bet šito nepakanka. Reikia taip pat įkūnyti juos fizinėje plotmėje, o tai ilgas ir sunkus darbas
Suprantama, dar turėčiau daug ką prie šito pridurti, bet šiai dienai užtenka. Būtina suvokti meditacijos svarbą ir ypač tai, kad, norėdami pasiekti rezultatų, turite budriai stebėti savo mintis, savo jausmus, savo veiksmus, tai yra — visą savo gyvenimo būdą.

Pradėkite medituoti paprastomis, prieinamomis temomis, po truputį kildami iki aukštųjų sferų, ir vieną dieną jūs imsite siekti vien to, kad taptumėte įrankiu Dievo rankose ir kad žemėje įsikūnytų Dangus. Nėra nieko didingesnio, nieko dieviškesnio. Tai visų dieviškųjų įstatymų, visos išminties išsipildymas. Niekad neužmirškite, kad medituodami turite visas galimybes leisti reikštis savo vidinei esybei, šiai paslaptingai, subtiliai esybei, kad ji galėtų išsilaisvinti, išsiskleisti, pažvelgti į begalinę erdvę, idant įsidėmėtų visus stebuklus ir po to įkūnytų juos fizinėje plotmėje. Žinoma, dažniausiai tai, ką regi ši vidinė esybė, ką ji kontempliuoja, nepasiekia mūsų sąmonės, tačiau dažnai kartojant šiuos pratimus, jos atradimai tampa sąmoningai suvokiami, tad šis lobis įsitvirtina mumyse ir virsta mūsų nuosavybe.

Reikia išsiugdyti potraukį meditacijai, būtina, kad ji įeitų į mūsų protą, širdį, valią kaip būtinybė, kaip malonumas, be kurio gyvenimas daugiau neturi nei skonio, nei prasmės. Privalote nekantriai laukti to momento, kai pagaliau galėsite pasinerti į amžinybę ir gerti nemirtingosios būties eliksyrą. Aš dar neįžvelgiu jumyse šio džiaugsmo ir šio nekantrumo. Reikia tapti panašiam į girtuoklį, galvojantį vien apie vyną, ir meditacijos metu tarti sau: „Pagaliau mano siela, mano dvasia, mano širdis nors keletui mirksnių gali apkabinti visatą ir atsidurti akis į akį su begalybe“.

Pagal: Omranas Mikaelis Ainovas „minties galia“

Komentuok su Facebook paskyra: