Ar jums kada nors teko ragauti pomidorų, turinčių vištienos skonį? Arba sodinti bulves, kurių visiškai neėda kolorado vabalas? Matyti beržą su tokia minkšta mediena, kad kamienas neišlaiko savo svorio ir guli ant žemės? Ar dažnai valgote sojos mėsą?
Visi šie stebuklai – tai genų inžinerijos veiklos rezultatai. Netgi soja, kuri auginama nuo senų laikų, tik pastaruoju metu tapo labai derlinga ir kenkėjams atsparia kultūra. Gerai tai ar ne – jums patiems spręsti.
Produktai iš genetiškai modifikuotos žaliavos parduodami visur, o žymėjimo „Produkte yra GMO“ ant jų nebūna. Dar daugiau, jeigu genetiškai modifikuotų priedų kiekis produkte neviršija 5%, tai gamintojai net neprivalo atlikti tokio žymėjimo!
Kaip mitą paversti tikrove
Mituose galima aptikti daugybę įvairių pabaisų – drakonų, sfinksų, chimerų. Tačiau palikime mitus nuošalėje ir pakalbėkime apie dabartinius laikus. Genetiškai modifikuoti organizmai – ne augalai ir ne gyvūnai. Tai kažkas panašaus į chimeras, kuriose susilieja gamtoje nesijungiantys augalijos ir gyvūnijos organizmai. Pavyzdžiui, šalčiui atsparūs kviečiai, turintys plekšnės skonį! Pomidorai su vištos genais! Bulvės su skorpiono genais, kurių neėda net labiausiai išalkę kolorado vabalai. Jie paprasčiausiai neatpažįsta ne tik bulvės, bet ir tai, kad tai yra augalas. Dar vienas pavyzdys – žarnyno lazdelės su žmogaus genais, kurių dėka jos gamina insuliną, taip reikalingą sergantiems diabetu ligoniams.
Galima pagalvoti, kad tai nėra nieko blogo, viskas yra žmonių gerovei, hibridai buvo kuriami visais laikais. Tačiau tokių hibridų ne tik gamtoje, bet ir anksčiau atliekamose selekcijose negalėjo būti.
Nei pelė, nei varlė…
Gamta yra sukūrusi griežtus apribojimus hibridams kurti. Labai dažnai netgi panašios rūšies augalų ar gyvūnų sukryžminimas neįmanomas dėl skirtingos kūno sandaros, dydžio, elgsenos skirtumų, geografinio tolumo ir kitų priežasčių. Kaip sakoma, išimtys tik patvirtina taisyklę. Tokiomis išimtimis gali būti įvairių rūšių mėtų ir baltojo bei pilkojo kiškių mišrūnai. Tačiau netgi šiais atvejais mėta niekada nesusikryžmins su gysločiu, o kiškis su gana artimu giminaičiu triušiu.
Selekcijoje sėkmingas sukryžminimas galimas tik tarp gana giminingų augalų – avietė su gervuoge, įvairios grūdinės kultūros ir panašiai. Ne visi bandymai buvo sėkmingi. Mičiurino atlikti bandymai, įskiepijant vienus augalus į kitus, negali būti priskiriami sukryžminimui. Vilko ir šuns hibridizacija taip pat neskaitoma, nes tai iš esmės yra prijaukinto ir naminiu
pasidariusio vilko sukryžminimas su pradiniu.
Augalų ir gyvūnų kryžminimas nei gamtoje, nei eksperimentinėse sąlygose nėra įmanomas. Skiriasi chromosomos, didžiuliai genomų (genų rinkinių) skirtumai, kurie tarpusavyje nesuderinami. Netgi mutacijos, įvykusios dėl radiacijos ar cheminių medžiagų poveikio, negali taip išbalansuoti paveldimumo mechanizmo, kad atsirastų galimybė susijungti augalams su gyvūnais.
Genų modifikacija – tai tiesioginis svetimų genų įsodinimas į augalų ar gyvūnų genus, taip vadinamas horizontalus pernešimas. Gamtoje toks reiškinys vyksta tik tarp mikroorganizmų, kurie greitai kinta, ir iš esmės yra rūšių mišinys ar pereinamosios formos. Būtent su mikroorganizmais ir prasidėjo pramoninis genų modifikacijos (kitaip tariant – genų inžinerijos) pritaikymas. Į bakteriją buvo įsodinti žmogaus kasos, gaminančios insuliną, genai. Šio eksperimento rezultatas – bakterija pati ėmė gaminti šį hormoną.
Buvo atlikti tolimesni žingsniai. Dabar atliekama šimtų rūšių maistinių, dekoratyvinių augalų ar techninių kultūrų genų modifikacija. Iš šių augalų sėklų, sodinukų ir užaugintos produkcijos visiškai negalima pasakyti, kad buvo atlikta genų modifikacija.
Ar tai blogai?
Yra du pagrindiniai genų modifikacijos technologiniai metodai, kurie naudojami svetimoms ląstelėms įterpti į augalą.
Pirmasis metodas – tai mikroskopinės patrankos, kurių pagalba eksperimentinės ląstelės bombarduojamos svetimais genais. Kai genas, esanti šaudmeniu, pataiko į tikslą, jie pradeda sąveikauti. Jeigu šios sąveikos rezultatas sugeba save atkartoti, tai tokia, jau hibridinė ląstelė pradeda daugintis. Žinoma, tai vyksta laboratorijose, o ne gyvuose organizmuose. Jeigu bombarduojamos augalų sėklos, jos irgi tampa hibridinėmis. Tokių sėklų gyvybingumas ir daigumas nėra didelis, tačiau pelnas, gautas jas pardavus, visiškai atperka visas išlaidas.
Antrasis metodas yra kitoks. Jis atrodo dar pavojingesnis, galvojant apie galimus rezultatus. Svetimų genų įdiegimui naudojami mikroorganizmai -bakterijos ar net virusai. Mikroskopinės patrankos pagalba sumaišomi genai, pavyzdžiui, kviečių ir plekšnės arba pomidoro ir vištos. Bakterijos ar virusai panaudojami kaip transportas, į juos įdiegiamas bent minimalus gabaliukas genetinės, tai yra grynos žaliavinės medžiagos, kuri sugeba daugintis. Mikroorganizmams toks paveldimumo susimaišymas visiškai normalus – jie ne tik pakinta, bet ir sugeba daugintis. Tačiau žmogui suvalgyti bulvę su skorpiono genais ir kažkokiu nežinomu virusu gali būti gana pavojinga.
Pavojus žmonėms
Argi mūsų virškinimo sistema nesugeba išskaidyti visas svetimas molekules į pradines „plyteles“, iš kurių vėliau gamina savo baltymus, angliavandenius ir riebalus? Išskaido, tačiau tik tai, kas numatyta evoliucijoje. Tai reiškia, kad kalbėti apie pakeistų ląstelių apdorojimą ir jų nekenksmingumą mūsų organizmui visiškai užtikrintai kalbėti negalima.
Dar viena pastaba. Visi genetiškai modifikuoti organizmai turi išderintą genomą. Auginant tokius hibridinius augalus šalia nemodifikuotų augalų, pastarieji taip pat patiria genų modifikaciją. JAV, kur genetiškai modifikuotų organizmų auginimą skatina valstybė, labai dažnas reiškinys yra transgeninis rapsų ir kukurūzų užterštumas. Tie fermeriai, kurie bando per teismus apginti savo genetiškai nemodifikuotą produkciją, dažniausiai pralaimi dėl didelių transnacionalinių kompanijų įtakos. Kalbama apie monopolistus, kurie kuria genetiškai modifikuotus augalus ir jiems skirtus pesticidus bei kontroliuoja atitinkamą rinką pasaulyje ne tik tiesiogiai, bet ir per išplėtotą dukterinių įmonių tinklą.
Dekoratyvinių augalų užkrėtimas GMO iš viso nėra reguliuojamas. Pavyzdžiui, Olandijoje, auginama gana nemažai tokių augalų rūšių. Transgeninės medvilnės labai daug galima aptikti Indijoje, sojos, kukurūzų ir rapso – JAV ir Kanadoje. Informacija apie visame pasaulyje paplitusius įvairių rūšių genetiškai modifikuotus pomidorus, agurkus, medvilnę, kviečius, gėles ir kitus augalus nėra afišuojama.
Yra manoma, kad pastaraisiais metais Lietuvoje atsiradusios įvairių veislių bulvės irgi gali būti genetiškai modifikuotos. Tiesa, kol kas nėra tvirtų įrodymų, todėl įtartinų bulvių veislių skelbti negalime.
Biosfera gali tapti biomase
Mokslininkai prognozuoja, kad tuo metu, kai iš pradžių atskirose šalyse, o vėliau ir visame pasaulyje transgeninių augalų kiekis pasieks kritinę ribą, modifikacijos procesas taps negrįžtamas. Bus labai neigiami padariniai žmonėms ir gyvūnams – prasidės masinės paveldimos ligos, padažnės apsigimimų, sutriks paveldimumas tarp genetiškai švarių ir užkrėstų tėvų. Taip pat padažnės įvairių tipų alerginiai susirgimai. Viso to pagrindinė priežastis bus masinis organizmo sistemų, nukreiptų tam, kad būtų atpažinti svetimi antigenai (markeris „sa-vas-svetimas“) ir pakitusios (pavyzdžiui, onkologinės) ląstelės, veiklos sutrikimas. Tai reiškia, kad neišvengiamai padaugės onkologinių susirgimų.
Didės piktžolių, augalų kenkėjų ir grybelių atsparumas įvairiems dabar vartojamiems pesticidams bei įvairių organizmų atsparumas antibiotikams. Tolima perspektyva skamba labai liūdnai – visa daugialypė gamta ir žmonija pavirs į amorfišką biomasę. Ir tai, deja, ne pasakos.
Kaip išvengti neigiamų rezultatų
Norint nepajusti ant savęs transgeninių produktų įtakos, reikia vengti vartoti maisto produktus, ypač pagamintus užsienio šalyse ar iš importuotos žaliavos, kuriuose yra augalinių baltymų, sojos ir rapsų aliejaus.
Reikia laikytis kuo toliau nuo augalų, turinčių aiškiai nebūdingų jiems savybių. Susidūrus su netipišku augalu, pavyzdžiui, mėlyna rožė, reikia išsiaiškinti kada atlikta augalo selekcija. Jeigu augalas išvestas iki 1990-ųjų metų, tai yra tikimybė, jog tai nėra genetiškai modifikuotas augalas.
Perkant sėklas reikia iš tiekėjo pareikalauti visos informacijos apie jų kilmę, naudojamus pesticidus. Jei yra galimybė, reikia pasidomėti pradinio tiekėjo pateiktais dokumentais, ypač tomis dalimis, kurios parašytos smulkiu šifru.
Tie, kas turi galimybę patiems užsiauginti vaisių ar daržovių, nereikėtų apleisti šios veiklos. Ir toliau auginkite senovinių veislių vaisius ir daržoves, chemines apsaugos priemones pagal galimybę pakeiskite biologinėmis ir agrotechninėmis.
Mįslės ir Faktai