Jau senovėje žmonės pastebėjo, kad nuošaliose vietovėse iš žemės kartais sklinda keista šviesa. Daugelis žinome apie žaltvyksles — mažas liepsneles, pasirodančias pelkėse ir miškuose. Žinome ir apie keistą meteorologinį reiškinį — kamuolinį žaibą, kai oro slėgis suformuoja rutulio formos elektros iškrovą. Tačiau patys įspūdingiausi natūralūs švytėjimai dar keistesni.
Iš įvairiausių pasaulio vietų sulaukiame pranešimų apie matytus keistus šviesos skritulius, kurie, regis, ignoruoja bet kokius fizikos dėsnius. Jų pasirodymas — neabejotinas, tačiau visi mėginimai juos paaiškinti yra beprasmiai. Aiškinimai apima plačią skalę — nuo ateivių erdvėlaivio iki kitų matmenų pasaulio energijos. Viskas, ką žinome, yra tai, kad šviesa sklinda iš žemės, todėl šis reiškinys buvo pavadintas žemės švytėjimu.
Pasak liudininkų, toks švytėjimas pasireiškia visomis spalvomis: nuo skaisčiai baltos iki žydros, raudonos ar netgi juodos. Šviesulys gali būti mažas, teniso kamuoliuko dydžio, gali būti didumo sulig automobiliu. Paprastai jo forma būna sferinė, tačiau liudininkai yra matę ir kitokių iš žemės sklindančių švytėjimo formų. Labiausiai paplitę buožgalvio formos šviesos srautai. Tie, kuriems teko būti arti tokių švytėjimo vietų, teigia keistai pasijutę ir girdėję neįprastus, panašius į spirgėjimą garsus. Šviesa sklinda įvairiomis kryptimis, kartais subyra į daugelį mažų ore kybančių skritulių. Atrodo, kad toks švytėjimas susijęs su geologinėmis ir geografinėmis charakteristikomis, nes paprastai susiformuoja virš ežerų, kalnų ir kalnagūbrių keterų.
Vienas įspūdingiausių švytėjimo reiškinių įvyko XX a. 9-ajame dešimtmetyje Hesdalene, Norvegijoje. 1981 m. lapkritį vietos gyventojai pastebėjo iš slėnio sklindančias keistas šviesas. Šviesos srautų formos keitėsi nuo apskritimų iki trikampių, o spalvos — nuo baltos iki geltonos. Mačiusiųjų pranešimų buvo tiek daug, kad Norvegijos vyriausybė pasiuntė du karinių oro pajėgų karininkus išsiaiškinti, kas ten vyksta. 1984-ųjų pradžioje Švedijos ir Norvegijos NSO entuziastai pradėjo tyrimą, pavadintą „Hessdalen“. Moksliniai tyrimai truko mėnesį. Buvo ištirtos kai kurios žemės švytėjimo ypatybės, pats reiškinys nufilmuotas.
Nors XX a. 7-ajame dešimtmetyje buvo sukurta įvairių teorijų, bandančių šį paslaptingą reiškinį paaiškinti žemės drebėjimais ir tektoniniais lūžiais, tačiau išsamesnių tyrimų bandymus nustelbdavo susidomėjimas ateiviais ir NSO. Vis dėlto, kitaip negu NSO atveju, moksliškai patvirtinamas šių reiškinių ryšys su žeme nulėmė, kad jis buvo tegu ir lėtai, tačiau nuosekliai tiriamas. Žymiausias šios srities tyrinėtojas — Polis Devero. Jam priklauso ir termino „žemės švytėjimas“ autorystė. P. Devero keliaudamas po visą pasaulį tyrė šį reiškinį ir atskyrė tikrus žemės švytėjimo reiškinius nuo klastočių ir klaidingų pranešimų. Jis padarė išvadą, kad tai yra tikras fenomenas.
Kaip daugelis kitų šia tema besidominčių mokslininkų, P. Devero mano, kad švytėjimą gali sukelti Žemės plutoje esančios krūvių sankaupos ir priešingų energijų susidūrimai. Aukštas atmosferos slėgis sukelia audras ir žaibus, taip pat ir po žeme susidarantys pernelyg dideli slėgiai gali sukelti nė kiek ne menkesnius padarinius. Kadangi tektoninės platformos juda— tai kyla, tai leidžiasi, — pro silpnesnes vietas arba ten, kur yra daug mineralų ir uolienų, kaip manoma, prasiskverbia energija. Nustatyta, kad daugelis senovėje aprašyto švytėjimo vietų sutampa su neseniai nustatytomis tektoninių lūžių vietomis, arba švytėjimo reiškiniai atsirasdavo ten, kur netrukus įvykdavo žemės drebėjimai.
Pasak kitų teorijų, švytėjimą gali sukelti besileidžiantis ateivių erdvėlaivis; kai kurie ateivių pagrobti žmonės vėliau pasakojo matę panašų švytėjimą. Yra manančių, kad švytėjimas turi stulbinamų paranormalių savybių ir mūsų pasaulį sieja su kitų matmenų pasauliais. Kai kurie liudininkai tvirtina girdėję nepaaiškinamus garsus, o po šviesos srautu matę vaiduoklius. Abu šie atvejai aiškinami tuo, kad magnetinio lauko kaita veikia mūsų smegenų ląsteles. Dauguma mokslininkų teigia, kad staigus magnetinio lauko pasikeitimas, sukeliamas tektoninų poslinkių, dėl kurių atsiranda žemės švytėjimas, taip paveikia smegenis, kad žmogus pradeda matyti haliucinacijas.
Poveikis liudininkams nepavojingas, tačiau įspūdingas. Didžiojoje Britanijoje daugiausia žemės švytėjimo atvejų užfiksuojama Longendeilio slėnyje, Piko apylinkėje. Čia gyvenantis Šonas Vudas per šešiolika metų žemės švytėjimą matė daugiau kaip trisdešimt kartų. Tai, ką išvydęs, jis vaizduoja savo peizažuose. Paveiksluose vaizduojamų laukų arba slėnių pakraščiuose švyti maža apskrita liepsnelė. Jam žemės švytėjimo fenomenas yra paslaptingas, tačiau natūralus gamtos reiškinys.
