Yra išsakyta ne viena hipotezė, teigianti, kad Žemėje gyvena ne tik joje gimę žmonės. Mūsų planetoje nuo senų laikų gyvena ateiviai iš kitų pasaulių! Ar ši hipotezė turi kokį realų pagrindą, ar tai tik fantastika?
Tarp ateivių yra tų, kurie žmonių kūnus panaudoja kaip savo proto nešiotojus. Daugelis šių ateivių Žemėje randasi neteisėtai, o kai kurie jų yra tiesiog kosmoso nusikaltėliai. Tiesa, toli gražu ne visi ateiviai įsikūnija į žmones. Kai kurie ateiviai gyvena nuosavuose kūnuose, suteikdami jiems panašumą į vienos ar kitos rūšies gyvūniją, gyvenančią Žemėje. Dauguma ateivių, įgavę gyvūnėlių išvaizdą, Žemėje jaučiasi kaip kokiame kurorte, kuriame galima visai neblogai pailsėti. Yra ir drąsuolių, kurie išlaikė savo natūralią išvaizdą – juk yra tiek daug pasakojimų apie susitikimus su „žaliaisiais žmogeliukais“.
Yra dar viena hipotezė, kuri teigia, kad kai kurie kitų planetų proto atstovai gyvena ir klesti ne tolimose galaktikose, ne Žemės paviršiuje, o tiesiog po mūsų kojomis – mūsų planetos gelmėse!
Pirmą kartą apie nežinomą požeminę tautą pradėjo kalbėti 1946-ais metais po to, kai rašytojas ir tyrinėtojas Ričardas Seiveris amerikiečių žurnalo „Nepaprastos istorijos“, skirto paranormaliems reiškiniams, skaitytojams papasakojo apie savo kontaktus su ateiviais, gyvenančiais po žeme. Seiveris tvirtino, kad jis kelias savaites praleido požeminiame mutantų, panašių į demonus, pasalyje. Šie demonai minimi senosiose legendose ir padavimuose. Beje, panašūs mitai, pasakojantys apie seną keistų sutvėrimų, apsigyvenusių Žemėje daug milijonų metų iki to, kai joje pirmuosius žingsnius žengė žmogus, rasę žinomi praktiškai kiekvienoje tautoje. Išmintingi, talentingi ir labai stipriai mus aplenkę technologiniu lygiu, jie su žmonėmis nenori turėti nieko bendro…
Galimą būtų šį „kontaktą“ priskirti lakiai rašytojo fantazijai, tačiau į žurnalą atėjo dešimtys skaitytojų laiškų, kuriuose jie tvirtino, kad irgi lankėsi požeminiuose miestuose, bendravo su jų gyventojais ir savo akimis matė įvairiausius technikos stebuklus, kurie ne tik padeda požeminiams Žemės gyventojams visai komfortiškai egzistuoti planetos gelmėse, bet ir… kontroliuoti žmonių sąmonę!
Kad ir kaip tai atrodo keista, tačiau ši nepaprasta istorija padarė didžiulį poveikį dabartinių laikų mokslininkams ir tapo stipriu postūmiu paranormalių reiškinių tyrinėjime.
Apie tai, kad Žemė yra tuščiavidurė sfera, savo darbuose teigė XVII amžiaus anglų astronomas Edmundas Halėjus, rašytojas Žiulis Vernas savo romane „Kelionė į Žemės centrą“, Alanas Edgaras Po savo kūrinyje „Artūro Gordono Pimo klajonės“ ir kai kurie kiti žmonės. XVIII-XIX amžiuose JAV buvo planuojama parengti specialią mokslinę ekspediciją, kuri turėjo įrodyti, kad mūsų planeta yra pilnavidurė, o į jos gelmes galima nesunkiai patekti per skyles, esančias Žemės plutoje.
Paslaptingu požeminiu pasauliu nepaprastai domėjosi ir Trečiojo reicho mokslininkai. Dar 1942-ais metais, palaikant Geringui ir Himleriui, didžiulio slaptumo sąlygomis buvo organizuota ekspedicija požeminės civilizacijos paieškoms. Ekspedicijoje dalyvavo ne vienas žymiausias fašistinės Vokietijos mokslininkas. Aptikti ypač išsivysčiusias senovės civilizacijas buvo tikimasi Baltijos jūroje esančioje Rugeno saloje.
Ekspedicijai buvo keliami ir kiti uždaviniai. Vokiečių mokslininkai visai rimtai svarstė, kad, jiems pavykus po žemėmis sukurti visiškai nauju veikimo principu paremtus radaro įrenginius, Vokietija galės viešpatauti visame pasaulyje. Kuo baigėsi ši avantiūra – nežinoma, tačiau antroje XX amžiaus pusėje hipotezė apie požeminės civilizacijos egzistavimą nelauktai pasitvirtino.
1963-iais metais amerikiečių šachtininkai Davidas Felinas ir Henris Tornas kasė tunelį. Netikėtai jie pamatė duris, už kurių žemyn leidosi marmuriniai laiptai. Kiti šachtininkai, tik šį kartą Anglijoje, kasdami tunelį, girdėjo dirbančių mechanizmų bildesį. Kai buvo pramuštas akmens sluoksnis, žmonės irgi pamatė laiptus, vedančius kažkur žemyn. Veikiančių mechanizmų bildesys pasidarė dar aiškesnis ir garsesnis. Nepaprastai išsigandę darbininkai pabėgo iš kasamo tunelio. Kai po kiek laiko jie grįžo į savo darbo vietą, nebeaptiko nei įėjimo į požeminį šulinį, nei laiptų.
8-ame XX amžiaus dešimtmetyje iš amerikiečių palydovo „Aqua“ buvo padarytos įdomios fotografijos, kurios buvo išspausdintos ne viename to meto moksliniame žurnale – toje vietoje, kur turi būti Šiaurės ašigalis, iš palydovo matėsi taisyklingos formos tamsi dėmė, panaši į didžiulę skylę. Galima būtų pamanyti, kad šios nuotraukos – tai kažkokių aparatūros trikdžių rezultatas, tačiau po kelių metų buvo vėl gautos tokios pačios nuotraukos.
Įdomūs antropologo Džeimso Makenos, kuris Aidaho valstijoje tyrinėjo urvą, turintį blogą šlovę tarp vietinių gyventojų, pasakojimai. Makena su savo bendrakeleiviais plačiu akmeniniu koridoriumi buvo nuėję gilyn į urvą kelis šimtus metrų, kai staiga išgirdo žmonių riksmus ir dejones, o greitai prožektorių šviesoje pamatė kraupų radinį – žmonių skeletus. Tolesnius urvo, šiuose kraštuose laikomo durimis į pragarą, tyrimus teko nutraukti dėl ore esančios sieros ir nuodingų dujų koncentracijos.
Jei paklaustumėm geologų nuomonės, tai sužinotumėm, kad jie nepalaiko nuomonės, jog Žemės gelmėse yra ištisa tuštuma, nors ir neneigia galimybės, kad gelmėse gali būti didžiulės užpildytos erdvės. Mažai tikėtina, kad ten galėtų gyventi žmonės, nes mūsų planetos gelmėse yra ne tik aukšta temperatūra, bet ten yra labai mažai deguonies, tačiau daug kitų nuodingų žmogui dujų. Visa tai hipotezių kūrėjams iškėlė dar vieną mintį – gal požeminė civilizacija yra visiškai nežemiškos kilmės?
Kodėl gi ne? Gal ateiviai iš kitų planetų, negalėdami apsikęsti nuolatinių žmonijos karų, persikėlė į Žemės gelmes, iš kur ir stebi mūsų žmonijos vystymąsi… Šie ateiviai iš po žemių, o ne iš kitų galaktikų, skraidančiomis lėkštėmis raižo mūsų padangę, kontaktuoja su žmonėmis ir su jais atlieka žiaurius bandymus.
Iškyla visiškai logiškas klausimas – jei mūsų Žemė vis tik yra pilnavidurė, kodėl iki šiol neaptiktas įėjimas į požeminį pasaulį? Gal ir teisi yra mokslininkų grupė iš JAV, kuri teigia, kad požeminiai miestai egzistuoja… ketvirtajame matavime. Ir tik tada, kai kartas nuo karto pasikeičia Žemės elektromagnetinis laukas, jos paviršiuje atsiveria įėjimai į tunelius, leidžiantys atsitiktiniams „lankytojams“ pamatyti požeminius miestus ir jų gyventojus. Kitu metu visa tai neįmanoma.
Gali būti, kad šie įėjimai į požeminius miestus buvo pažymėti kulto statiniais – tokiais kaip Stounhendžas Anglijoje. Taip pat yra ir kitų mįslingų statinių dėl kurių paskirties mokslininkai laužo galvas. Jei hipotezė apie tai, kad Žemės gelmėse gyvena kažkokia protingų sutvėrimų rasė, pasitvirtintų, tai leistų paaiškinti daug paslaptingų reiškinių.