Žemės gelmių struktūros piešiniai mums žinomi nuo mokyklos laikų. Mokslininkai juos piešia tarsi sluoksniuotą pyragą. Bet ten dar niekas nebuvo prasiskverbęs, todėl visa tai yra tik prielaidos ar hipotezės.
Pastaraisiais dešimtmečiais iš kosminių palydovų vis patikslinama mūsų planetos išvaizda. Nuo seno ji laikyta rutulio formos, paskui kreoido – panašesnę į žmogaus širdį, kai viršutinė dalis platesnė, o apatinė siauresnė. Pagaliau paviršius pasirodė esąs dar įvairesnis, tad Žemės forma pavadinta geoidu. Pastebėta, jog Žemė pučiasi per pusiaują bei plojasi per ašigalius ir darosi panaši į moliūgą. Kol kas nežinoma, ar čia įtakos turi Saulės aktyvėjimas, ar pati Žemė iš vidaus ima labiau kaisti. Galbūt poveikį daro artėjanti paslaptingoji milžiniška planeta X, sukelianti visokių pakitimų.
2003 metais Britanijos karališkoji kartografijos draugija pranešė, kad jos specialistai nespėja atlasuose ir žemėlapiuose keisti duomenų, atsirandančių ne vien dėl žmonių veiklos. „Sėda“ įvairių žemynų aukščiausios viršūnės. Kosciuškos viršūnė Australijoje buvo 2230, o dabar – 2229 metrai. Akonkagva Anduose buvo 6960, dabar 6959 metrai, o Afrikos Kilimandžaras sumažėjo trimis metrais ir dabar yra 5892 metrų aukščio. Dar 1991 metais milžiniška lavina nuslinko nuo Kuko viršūnės Naujojoje Zelandijoje ir iš buvusių 3764 liko tik 3754 metrai. Tik Himalajų viršūnės nekinta arba kiek aukštėja.
Didelių pakitimų įvyko vandens telkiniuose. Kinijoje išnyko klajojančiu vadintas Lop Nuro ežeras. Kitus didelius ežerus labai pakeitė intensyvus jų vandens naudojimas laukams laistyti. Štai Negyvosios jūros vandens lygis per pastaruosius trisdešimt metų nuslūgo 16 metrų!
Geofizikai Žemės gelmes mėgina tirti seisminių bangų atsispindėjimu nuo skirtingos sudėties paviršių. Tų tyrimų duomenimis, Žemės paviršiaus „lukštas“ po vandenynais yra maždaug penkių kilometrų storio ir apie septyniasdešimt kilometrų po žemynais. Tą „lukštą“ sudaro judrios tektoninės plokštės. Užslinkdamos viena ant kitos, jos suraukšlėja kalnus, o toldamos viena nuo kitos – didina vandenynų ertmes. Žemės pluta ar paviršinė mantija, vadinama litosfera, apima maždaug 350 kilometrų storymę. Giliau kaip 170-500 kilometrų sluoksnį sudaro astenosfera, kurioje netankios nuolat judančios uolienos sukelia žemės drebėjimus. Dar giliau glūdi apie 2000 kilometrų storio apatinė mantija, sudaryta vėl iš kietų uolienų. Šio sluoksnio apatinė dalis primena viršūnėmis žemyn apverstus kalnus, besiliečiančius su vadinamuoju paviršiniu branduoliu. Manoma tą branduolį esant apie 7500 kilometrų skersmens ir sudarytą iš išlydytų nikelio, geležies ir kažkokių kitų nežinomų elementų.
Greičiausiai ta masė ten juda ir vartosi tarsi skalbiniai skalbyklėje. Vidinė to branduolio dalis, maždaug 3400 kilometrų skersmens, yra iš tų pačių geležies ir nikelio, bet dėl didelio slėgio kitokios konsistencijos, arba „tirštumo“. O visiškai neseniai tos šerdies viduryje aptiktas vos 600 kilometrų skersmens branduoliukas, sudarytas dar nežinia iš kokių medžiagų.
Įvairių tautų legendose išlikę pasakojimų, jog tas branduoliukas yra ne kas nors kita, o didelis kristalas, turintis ryšį su kitais ant piramidžių buvusiais ar esamais kristalais. Ir štai, 1995 metais labai rimtos mokslo įstaigos – Karnegio instituto Vašingtone geofizikai paskelbė, kad Žemės gelmių centre yra milžiniškas kristalas. Visiškai kitos nuomonės laikosi amerikiečių geofizikas Mervinas Herndonas. Pagal jo hipotezę, planetos centre veikia gamtinis atominis reaktorius. Visa gelmių struktūra yra hipotetinė, kaip sakoma, „neapčiupinėta“.
Tas pats dr. M. Herndonas su atomininku dr. D. F. Holenbachu Amerikos geofizikų susivienijimo suvažiavime 2003 metais padarė pranešimą, jog Žemės centre nėra jokio nikelio ir geležies branduolio, bet tik urano branduolys, veikiantis kaip branduolinis reaktorius. To reaktoriaus pagamintos energijos dalis bei plazminiai dariniai per tektoninius plyšius pasiekia planetos paviršių ir patenka į atmosferą. Tad įvairių žemynų žmonės mato danguje sklandančius nevienodo dydžio ugnies kamuolius. Per tuos tektoninius plyšius iš Žemės gelmių kartkartėmis išsiveržia ir neįtikimų žaibų.
Mokslininkams maga išsiaiškinti, kas gi vyksta Žemės gelmėse. Amerikiečiai, japonai, vokiečiai daugybę kartų mėgino gręžti specialius giluminius gręžinius, bet visos jų pastangos baigdavosi maždaug 3000 metrų gylyje. Amerikiečiai bandė Ramiajame vandenyne nuo platformos pragręžti paviršinę granitų ir bazaltų plutą, o rusai – kristalinį pamatą Kolos pusiasalyje. Techniškai labai sudėtingą gręžimą rusai pradėjo 1970 metais ir beveik per tris dešimtmečius sugebėjo prasiskverbti kaip niekas kitas į 12 262 metrų gylį! Gręžiant nuolatos buvo iškeliamos pragręžto grunto kolonėlės – kernai, leidžiantys jau konkrečiai ištirti pasiektas uolienas. Bet 2007 metais oficialiai pranešta, jog dėl lėšų stygiaus šiame unikaliame gręžinyje darbai stabdomi. Tačiau ten, kur dirba daug žmonių, dažnai nuteka slapta informacija. Ji neįtikima ir atrodo net mistiška!
Gręžiniui pasiekus 10 000 metrų gylį, antgaliui pradėti naudoti ypatingo lydinio grąžtai, galintys atlaikyti Saulės paviršiaus temperatūrą. Bet ne kartą iškeltų grąžtų galvutės buvo apsilydžiusios. Tų grąžtų nuotraukos skelbtos spaudoje. Dar keisčiau, jog kelis kartus lyną kažkas lyg truktelėjo iš apačios ir nutraukė. O 1994 metais, artėjant prie dvylikto kilometro, prietaisai užfiksavo iš gelmių sklindantį keistą triukšmą – lyg kokius dūsavimus. Apie tai rašėme straipsnyje Užfiksuoti garsai iš pragaro
Dabar paaiškėjo kai kurios neįtikimos Kolos gręžinio detalės. Gręžinio kernai paneigė mokslininkų žinias apie Žemės plutos struktūrą – pasirodo, Žemė – ne sluoksniuotas pyragas. Buvo laukta, jog penkiasdešimt metrų gylyje prasidės granitai ir tęsis iki trijų kilometrų, o po jų bus bazaltai. Bet granitai prasidėjo tik trijų kilometrų gylyje, o bazaltų išvis nerasta. Galvota, kad iki 15-20 km gylio temperatūra stipriau nekils, bet 12 000 m gylyje ji viršijo 2200 °C ir vis kilo. Maždaug 2,8 mlrd. metų senumo uolienose aptikta 14 rūšių suakmenėjusių mikroorganizmų. O buvo galvojama, jog gyvybė Žemėje atsirado tik prieš 1,5 mlrd. metų.
Dar viena sensacija: dideliame gylyje, kur jau nėra nuosėdinių uolienų, aptikta daug metano. Tai griauna naftos ir dujų biologinio susidarymo teoriją. Visiškai netikėtai 9,5 km gylyje atsivėrė įvairiausių naudingu iškasenų sankaupos. Štai aukso kiekis padarinės uolienos tonoje sudaro 78 gramus, kai pramonine gavyba vykdoma esant jau 34 gramams tonoje.
Ir apie mistiką. Kaip rašė suomių spauda, 1995 metais pasigirdus nežinomos kilmės galingam sprogimui, liudininkų teigimu, kažkas išsiveržė iš gelmių. Gal dujos, gal nežinoma energija. Išsiveržimo medžiagos nustatyti nepavyko.
Bet ir kitų šalių geologus nutraukti darbus priversdavo keisti atsitikimai: arba grąžtai sudegdavo lyg aukštos temperatūros krosnyje, arba juos tiesiog kažkas „pasisavindavo“ – pavykdavo išsitraukti tik nuolaužas. Labiausiai nustebino iš 3000 metrų gylio gręžinio išgauto grunto pavyzdžiai, kai buvo palyginti su atgabentais iš Mėnulio gruntais. Geologų žodžiais – tai „broliai dvyniai“. Vadinasi, Žemė ir Mėnulis gali būti iš to paties „molio“. Apie gilesnių sluoksnių uolienų sudėtį rusai nutyli. Belieka laukti naujų technologijų, padėsiančių prasiskverbti giliau į Žemės gelmes.