Ar žmogaus siela egzistuoja?

1998-ais metais viename kaimelyje Kchamo rajone rytinėje Tibeto dalyje ¡vyko nepaprastas įvykis. Gyveno visų gerbiamas lama Khenko A-Khosas, kuris išdrįso, nežiūrint į Kinijos valdžios draudimą, skleisti budizmo idėjas. Vienuolis buvo daugiau nei 80 metų amžiaus, jis niekada nesiskundė sveikata. Tačiau vieną kartą senolis atsigulė į savo lovą, sukalbėjo keletą mantrų ir numirė.

Į velionio lamos celę susirinko kiti vienuolyno patarnautojai tam, kad galėtų prie mirusiojo kūno sukalbėti pomirtines budistų maldas. Tačiau šio ritualo metu atėjusieji pastebėjo, kad mirusiojo oda paraudo ir suminkštėjo! Jie nuskubėjo pas kitą lamą ir jam papasakojo apie tai, kas atsitiko. Lama pasakė uždengti antklode numirėlio kūną ir toliau tęsti maldų skaitymą. Po kelių dienų mirusiojo lamos kūnas susiraukšlėjo, ir, praėjus beveik savaitei nuo mirties, visiškai išnyko! Liko tik keletas plaukų ant pagalvės. Visi vėl nuskubėjo pas lamą ir papasakojo apie nepaprastą atsitikimą. Jiems buvo pasakyta, kad garbingasis Khenko A-Khosas pavirto vaivorykšte!

Dar 1921-ais metais amerikiečių fizikas Dankanas Makdugolas bandė užregistruoti faktą, kai iš kūno išeina siela. Jis svėrė žmones, esančius arti mirties, ir iš karto po jų mirties. Bandymų su 6-iais žmonėmis pavyzdžiu mokslininkas nustatė, kad po mirties žmogaus kūnas palengvėja nuo 11 iki 43 gramų (o ne 21 gramu, kaip daugelis galvoja). Makdugolas teigė, kad būtent tiek sveria išėjusi iš kūno siela. Tačiau vėliau atlikti bandymai nepatvirtino šių rezultatų. Tai leido skeptikams teigti, kad po mirties žmogaus kūnas palengvėja, nes iš jo išgaruoja vanduo.

Nors Makdogulo bandymai buvo paneigti, tačiau atsirado žmonių, kurie ir toliau tiki, kad po mirties siela palieka žmogaus kūną. Vienas iš tokių žmonių yra amerikietis Gerardas Nahemas, vienos farmakologinės kompanijos savininkas. Jis teigė, kad ankstesni bandymai baigėsi nesėkme tik dėl to, kad buvo naudojami netikslūs svėrimo prietaisai. Nahemas pasiūlė mirštančiojo žmogaus kūną apsupti davikliais, kurie reaguotų į patį silpniausią spinduliavimą – nesvarbu kokio tipo spinduliavimas būtų. Deja, ši Nahemo idėja nesudomino nė vienos firmos.

Virdžinijos valstijos (JAV) universiteto mokslininkai susiejo sielos egzistavimo problemą su būsena, artima mirčiai, sielos išėjimu iš kūno ir atsiminimais apie buvusius gyvenimus. Būsenas, artimas mirčiai, jau 30 metų tyrinėja psichiatras Briusas Greisonas. Jis nemano, kad ši būsena įrodo sielos egzistavimą, nors žmonių, išgyvenusių klinikinę mirtį, pasakojimuose yra informacija apie „kažką sąmoningą“, paliekantį kūną.

Greisonas mano, kad būseną, artimą mirčiai, pajunta tik apie 10 % mirštančiųjų žmonių. Mokslininkas įsitikinęs, kad „dabartinės mūsų žinios apie žmogų ir jo psichiką neatitinka tikrovės ir gali būti tik atraminiu tašku, siekiant suprasti esmę“. Šios nuomonės laikosi ir olandų kardiologas Pimas van Lomelis. Jis irgi nemažai metų tyrė priešmirtinę būseną. Van Lomelis teigia, kad žmogaus sąmonė ne tik egzistuoja, bet ir nuolat plinta be jokių apribojimų! Žmogaus atmintis gali įsiskverbti į pačius ankstyviausius gyvenimo periodus ir atskleisti smulkmenas, kurios normalioje būsenoje būna užslėptos. O juk tuo metu smegenys jau būna mirę! Kardiologo nuomone, tai gali reikšti tik tai, kad sąmonė atsiskiria nuo smegenų!

Van Lomelio teiginiai sudomino ne vieno laikraščio ir žurnalo, spausdinančio mokslinės tematikos straipsnius, redakciją. Ne kartą kardiologas rengė spaudos konferencijas, kuriose atsakinėjo į žurnalistų klausimus. Van Lomelis pasakojo, kad jo grupės darbuotojai pacientus apklausinėjo iš karto po to, kai jie sugrįžo į gyvenimą iš komos būsenos. Iš 344-ių apklaustųjų tik 62 pacientai, t.y. 18 %, papasakojo apie savo regėjimus ir pergyvenimus, patirtus būsenos, artimos mirčiai, metu. Likę 82 % pacientų nieko neprisiminė! Reiškia, kad reginių priežastis yra ne deguonies trūkumas, kaip teigia skeptikai, o kažkas kitas. Faktas yra tas, kad žmogaus sąmonė gali veikti nepriklausomai nuo smegenų, kurie, kaip rodo encefalograma, gali būti visiškai „išjungti“! Kardiologas teigia, kad komos būsenoje, kai sąmonė palieka smegenis, tai gali vykti įvairiu greičiu. Tokiu būdu paminėtiems 18-ai % pacientų sąmonė galėjo visiškai išeiti, o kitiems pacientams sąmonė visiškai nespėjo išeiti, todėl šie žmonės ir nematė jokių reginių.

Olandų kardiologas Pimas van Lomelis tyrinėjantis sielos egzistavimą

Johano Gutenbergo universiteto Maince (Vokietija) filosofas Tomas Metcingeris teigia, kad idėja apie žmogaus sielą galėjo atsirasti labai senais laikais, kai tapo žinoma apie faktus, kai sąmonė palikdavo smegenis. Iš pradžių žmonės manė, kad vaizduotė gali atsiskirti nuo smegenų, o vėliau šį reiškinį ėmė interpretuoti kaip bekūnės substancijos, vėliau pavadintos siela, atsiskyrimą nuo kūno.

Įdomius tyrimus, susijusius su sielos atsiskyrimu nuo kūno, atliko Lozanos (Šveicarija) federalinio technologijos instituto neurofiziologas Olafas Blanke. Jis vienai pacientei paveikdavo tą galvos smegenų sritį, kuri atsakinga už orientavimąsi erdvėje. Kiekvieno tokio eksperimento metu moteris, iki tol niekada nepatyrusi išėjimo iš kūno būsenos, tai pajusdavo! Ji tarsi iš viršaus matydavo savo kūną, gulintį ant stalo patalpoje, ir aplink ją esančius gydytojus. Jeigu tai iš tiesų vyksta, tai nesuprantama, kodėl pomirtiniai regėjimai palieka tokius gilius įspūdžius, kurie tiesiog pakeičia tai patyrusio žmogaus gyvenimą? Jau minėtas psichiatras Briusas Greisonas tokius atvejus laiko ypač keistais, nes išėjimo iš kūno pojūtis trunka tik sekundės dalį, o įspūdžiai išlieka visam gyvenimui! Psichiatrai daugelį metų mėgina kaip nors pakeisti savo pacientų gyvenimą, o šiuo atveju viskas įvyksta akimirksniu.

Gali būti, kad pats didžiausias mokslo pasiekimas, siekiant suprasti sielą, yra hipotezė, teigianti, kad siela yra kvantinės prigimties! Šią keistą hipotezę iškėlė anesteziologas Stiuartas Hamerofas ir žinomas Oksfordo universiteto fizikas Rodžeris Penrouzas. Jie teigia, kad sąmonės procesai vyksta subatominiame lygyje. Hamerofo nuomone, įprastinėmis sąlygomis sąmonė egzistuoja realioje erdvėje ir laike, tačiau jos fluktuacijos vyksta Planko Jeronimas Boschas „Žengimas į dangų“. Dailininkas pavaizdavo tunelį, kurį mini daugelis žmonių, kuriems teko pabuvoti būsenoje, artimoje mirčiai būsenoje.

Sąmonė, veikdama mikropasaulio dėsniais, visiškai aprūpina mūsų poreikius. Tačiau jei smegenyse sutrinka kraujotaka, t.y. atsiranda deguonies trūkumas, šis ryšys nutrūksta, sąmonė užgęsta. Tuo tarpu Planko mastelių lygyje sąmonės pėdsakai išlieka ir, gali būti, pasklinda po Visatą! Gal visa tai ir leidžia paaiškinti telepatiją, aiškiaregystę, spiritizmą, reinkarnaciją ir kitus panašius reiškinius? Vaikų psichiatras B.Tekeris tyrinėjo vaikų reinkarnacijos atvejus ir parašė knygą „Gyvenimas prieš gyvenimą: vaikų prisiminimų apie ankstesnius gyvenimus mokslinis tyrimas“. Šioje knygoje pateikiama daugiau nei 1400 vaikų reinkarnacijos atvejų. Tačiau autorius neskuba teigti, kad tai yra tikras ir realus faktas. Tekeris taip sako: „Mes niekada neteigėme, kad reinkarnacija – nepaneigiamas faktas. Mes tik sakėme, kad yra liudijimų, kuriais galima tikėti.“

Komentuok su Facebook paskyra: