Ar 1928 m. žinią pasiuntė dirbtinis palydovas, prieš tūkstančius metų išsiųstas nežemiškos civilizacijos ir pasiekęs Žemę?
Pirmasis pasirodymas įvyko 1927 m. gruodžio mėn. Norvegų profesorius Karlas Stiormeris sužinojo iš amerikiečių Teiloro ir Jongo apie bandymus su radijo bangomis. Jie užfiksavo iš kosmoso sklindančius keistus, užtęstus signalus. K. Stiormeris, elektromagnetinių bangų specialistas, susisiekė su olandu Baltusu van der Polu, firmos „Philips“ tyrimų vadovu Eindhovene. 1928 m. rugsėjo 25 d. jie pradėjo bandymus: 30 sekundžių intervalais siuntė radijo signalus
įvairaus ilgio bangomis. Po trijų savaičių imtuvais priėmė tuos pačius signalus, tik su aiškiu 3-5 sekundžių uždelsimu. 1928 m. spalio 24 d. priėmė dar 48 anksčiau siųstus signalus ir vėl uždelstus.
Eksperimentuotojai kreipėsi į žinovus. Iškėlė eilę hipotezių, kurios paaiškintų uždelstą trumpųjų bangų grįžimą. Karlas Stiormeris žurnale „Nature“ išspausdino straipsnį ir jame išdėstė, kad trukdymai sukelti už stratosferos ribų. Buvo manoma, kad bangos galėjo atsispindėti nuo Mėnulio ar kitų dangaus kūnų.
Nė viena hipotezė nepaaiškino, koks gi paslaptingas fenomenas trukdė bangoms. Atspindžio uždelsimas pasikartojo 1929 m. vasario 14, 15, 18, 19 ir 28, bei balandžio 4 , 9 , 11 ir 23 dienomis. Paslaptingą aidą užregistravo daugelis pasaulio mokslininkų. Daugiau nei metus trunkantis uždelsimų ritmas atrodė panašus į kodą ir tai sukėlė daug triukšmo tarp specialistų. Stebėjimai buvo kartojami 1934, 1947, 1949 ir 1970 metais. Tuo tarpu į mįslingą reiškinį atkreipė dėmesį škotų astronomas Dankanas Lunanas ir ištyrė uždelstus signalus. D. Lunanas tuo metu buvo Škotijos Technologijų ir Tyrimų Asociacijos prezidentas, vertinamas kaip pajėgus ir rimtas specialistas.
Epsilon bootis žvaigždė
Jo tyrimų rezultatai buvo, švelniai tariant, šokiruojantys. Sudėti į koordinačių sistemą 1928 m. spalio 11d. duomenys sudarė nuo Žemės per 103 šviesmečius nutolusios žvaigždės saulės Epsilon Bootis žvaigždėlapį (1 šviesmetis – 9.461 bilijonų km). Astronomas sąžiningai patikrino vėliau priimtų duomenų seką, kad išvengtų galimų klaidų. Rezultatas buvo puikus, D. Lunanas sudarė 6 smulkius žvaigždėlapius. Tai buvo visata aplink Epsilon Bootis, tik kiek pakitusia perspektyva.
D. Lunano tyrimai tapo dar aktualesni, kai paaiškėjo, jog Epsilon Bootis didžiausia žvaigždė Arkturas (Alfa Bootis) buvo tokioje padėtyje prieš 12 500 – 13 000 m. Astronomas priėjo išvadą, kad daugiau nei prieš 12 000 m. nežinomos, kosmosu keliaujančios civilizacijos sukurtas dirbtinis palydovas sukasi mūsų Saulės sistemoje. Jis yra taip programuotas, kad atitiktų iš mūsų planetos ateinančius radijo signalus. Šie iš Žemės ateinantys signalai registruojami ir sąmoningai uždelsti siunčiami atgal. O gal tai ateities muzika?
Tikrai ne. 1960 m. profesorius R. N. Brasvelas iš Stenfordo universiteto radijo astronomijos instituto (Kalifornija) patvirtino: „Jei nežemiška civilizacija norėtų su mumis užmegzti ryšį, tai galėtų padaryti uždelsdama radijo signalus“.
Komunikacijos specialistai, kurie daug metų dirba kurdami kalbą, padedančią bendrauti su nežemiškosiomis civilizacijomis, sutartinai pritaria, kad pirmasis bendravimo žingsnis gali būti gautų signalų kartojimas. Buvo diskutuojama apie 1928 m. uždelstus signalus. Kadangi Eindhoveno siųstuvas buvo galingiausias Europoje, tai, matyt, nulėmė, kad jo signalai sužadino skriejantį palydovą. Sukūrusieji tą kosminį zondą turi tikslą būti netoli mūsų Saulės sistemos ir kantriai laukti, kol šios planetos gyventojai pasieks aukštesnį technologijos lygį.
Po kvapą gniaužiančio škotų astronomo atradimo – tyla, nebekalbama apie Epsilon Bootis zondą „dievų palydovą“. Kas gali paneigti, kad neįvyko kosminio zondo ir svarbių pasaulio valstybių vyriausybių pasikeitimas informacija (žinoma, slaptas)?
Signalo (Wow), gauto ir iki šiol neiššifruoto, nereikia daugiau stengtis šifruoti, o siųsti kaip atsakymą atgal siuntėjui. Signalas turi būti pakartotas nuo pradžios iki galo taip, kaip gautas. Tai vienintelis būdas kaip susisiekti su signalą išsiuntusia protbūtybių civilizacija.
Panagrinėkime aplinkybes. Šis signalas galėjo būti išsiųstas kaip racionalus pranešimas adresatui – kitai, siuntėjams jau žinomai, civilizacijai arba tos pačios siuntėjų civilizacijos daliai. Tokiu atveju, mes pranešimo, ko gero, niekada neiššifruosime. Tai tas pats, kas nežinantiems Morzės abėcėlės iššifruoti ja užkoduotą „Brisiaus galą“. Be to, tokių pranešimų turėtų būti gauta ir daugiau, nes siuntėjas turėjo gauti atsakymą iš gavėjo ir taip komunikuoti toliau. Tačiau taip nėra, vadinasi, pranešimas skirtas kitoms, siuntėjui nežinomoms, civilizacijoms, taigi, mums, žmonėms.
Tačiau mes to signalo niekaip neiššifruojame. Ir apskritai, ar signalas turi būti iššifruojamas ar/ir iššifruotas? Mes nežinome logikos dėsnių, kuriais vadovavosi siuntėjai, ir apskritai, nežinome, kas ir kokie jie yra. Gal tai kokie padarai, panašūs į Žemės delfinus, kurių kalbos mes dar nesuprantame. Kad delfinai protingi, tikriausiai niekam abejonių nekyla. O gal mes nemokame šifruoti, nes siuntėjai užšifravo jiems suprantamu, paprastu, tačiau mums neįkandamu šifru. Tačiau greičiausiai siuntėjai sukūrė specialų pranešimą, tokį, koks skirtųsi nuo bet kokių natūralių signalų ir aiškiai rodytų, kad signalas tikrai nėra natūralus, o dirbtinis. Gal jiems tokia kaip žmonių logika yra svetima ir jie tiesiog pasiuntė signalą, parodydami, kad jis yra ne paprasta spinduliuotė, o dirbtinė, būdinga tik protbūtybių veiklai! Ką gi mes galime padaryti, atsakydami jiems?
Ogi nusiųsti jų pačių signalą atgal jiems patiems. Tik taip mes galėsime pranešti esą aukšta civilizacija, galinti siųsti tokius signalus. Ir tada laukti,laukti, laukti, kol jie atsilieps.
Tai nepaprastos svarbos dalykas tiek pasauliui, tiek Lietuvai, taigi nelikime kaip kokie kvailiai „ant ledo“.
Vladas Kazlauskas
Sveiki . Tai signalą pasiuntė atgal ar dar laukiam konors?