Ėjo 1817-ieji metai… Vieną kartą turtingas fermeris Džonas Belas, gyvenęs Adamse (Tenesio valstija, JAV) vėliau nei įprasta grįžo namo. Visi jo šeimos nariai – žmona Liusė ir trejetas vaikų – jau ramiai miegojo. Jis įsitaisė savo kabinete į patogų krėslą ir ėmė svarstyti apie būsimus reikalus, kai staiga namuose tvyrojusią visišką tylą pertraukė garsūs beldimai ir girgždėjimai, atėję iš kiemo. Džonas nusprendė, kad į jo valdas įsibrovė vagys, todėl stvėrė šautuvą Ir strimagalviais išpuolė į kiemą. Tačiau kieme nieko nebuvo. Sekančią naktį keistieji garsai vėl pasikartojo – dabar juos jau girdėjo visi šeimos nariai bei namuose dirbę tarnai. Tačiau garsų šaltinio vėl nepavyko aptikti, nors šį kartą tai bandė aptikti net 30 žmonių. O po kelių dienų bildesiai ir girgždesiai jau ėmė girdėtis ne kieme, o namo viduje. Tada viskas pasidarė aišku: Belų namuose apsigyveno tikras vaiduoklis…
Iki pat 1819-ųjų metų nematoma būtybė nuolat gąsdino Belų šeimą įvairiais garsais (prie jau minėtų beldimo ir girgždesio dar atsirado vaitojimas, šnabždesiai, ir grandinių žvangėjimas). O vėliau žmonės naktimis ėmė atsibusti dėl to, kad kažkas nuo jų nutempdavo antklodes. Kartą vaiduoklis šį piktą pokštą iškrėtė Belų svečiui, kuris liko pas juos nakvoti. Netikėtai nutraukta antklodė pakibo ore ir įgavo aiškius žmogaus figūros bruožus. Svečias buvo ne iš bailiųjų ir, šaukdamas „Sugavau vaiduoklį!“, metėsi link nematomojo, sugavo jį į glėbį ir surišo antklodės kampus.
Drąsuolis norėjo vaiduoklį sudeginti židinyje, tačiau vos tik priartėjo prie ugnies, kambarys prisipildė nosį riečiančios smarvės. Nemalonus kvapas tiesiog ėmė dusinti vyriškį, todėl jis numetė antklodę ant grindų ir puolė lauk iš kambario. Greitai atskubėjo Džonas, kuris išgirdo keistus garsus svečio kambaryje. Svečias papasakojo apie tai, kas nutiko kambaryje. Po kelių minučių jie nusprendė įeiti į kambarį. Bjaurios smarvės jau praktiškai nebesijautė, o ant grindų gulėjo numesta antklodė, kurioje nieko nebuvo.
Tikriausiai vaiduokliui labai nepatiko toks elgesys su juo, todėl neužilgo po bandymo sudeginti jis dar labiau ėmė siautėti. Nuo vaiduoklio labiausiai kentėjo vaikai, o ypač Džono duktė Betsė. Nematoma būtybė labai dažnai jai tampydavo plaukus ir trenkdavo antausius. Būdavo, mergaitė eina koridoriumi, ir staiga jos galva ima siūbuoti nuo nematomų smūgių, o ant skruosto atsiranda rausvas delno pėdsakas! Tėvai Betsę specialiai keletą kartų buvo išgabenę pas giminaičius, tačiau vaiduoklis ir tenai mergaitei neduodavo ramybės.
Siekiant apsaugoti dukrą, reikėjo skubiai imtis kažkokių priemonių. Džonas kreipėsi į seną savo bičiulį Džeimsą Džonsoną. Džonsonas domėjosi okultiniais reiškiniais ir nusprendė užmegzti kontaktą su vaiduokliu. Didelei Belų šeimos nuostabai, po kelių dienų buvimo jų namuose, Džonsonui tai pavyko padaryti.
Vaiduoklis ėmė su juo kalbėti žemu moterišku balsu. Tačiau kalbėdavo tik tada, kai šalia būdavo Betsė, taip tarsi siurbdamas iš jos energiją. Mergaitei toks savotiško pakrovėjo nematomam sutvėrimui vaidmuo buvo labai nemalonus – ji blogai jausdavosi, kartais netgi netekdavo sąmonės.
Apie ką Džonsonas kalbėjo su vaiduokliu? Pirmiausia jis pabandė išsiaiškinti kokio žmogaus dvasia jis yra. Tačiau tikslaus atsakymo neišgirdo. Iš pradžių vaiduoklis tvirtino, kad jis yra vienos iš palaidotų indėnių dvasia, vėliau ėmė save vadinti Juoduoju šunimi iš anapus, o dar vėliau ėmė save vadinti Keitė Bat (ši moteris apylinkėse buvo laikoma ragana). Po to, kai tapo aišku, kad vaiduoklis taip ir nepasakys teisybės, jis buvo pavadintas paprastai – Belų ragana.
Džonsonas, remdamasis savo okultinėmis žiniomis, ne vieną kartą atlikinėjo apeigas, kuriomis siekė vaiduoklį išvaryti iš Belų namo, tačiau nė vienas bandymas nebuvo sėkmingas. Šeima palaipsniui ėmė susitaikyti su nemalonia kaimynyste. Tačiau 1820-ais metais Belų ragana padarė nedovanotiną kiaulystę – išardė savo „numylėtinės“ Betsės sutuoktuves.
Šventinėje vakarienėje, kuri po oficialiosios ceremonijos vyko Belų namuose, ragana ėmė laidyti nešvankius žodžius merginos ir jos jaunikio adresu. Jaunikio giminaičiai nieko nežinojo apie Belų namuose gyvenantį vaiduoklį, todėl nusprendė, kad kažkas iš jaunosios šeimos taip kvailai su jais pajuokavo, todėl nedelsdami pakilo nuo stalo ir paliko namus. Apsiverkusi Betsė nubėgo į savo kambarį ir ten užsirakamo. Tuo metu tėvas svečių kambario kampe pamatė boluojantį perregimą siluetą. Nepaprastai supykęs, Džonas stvėrė ant sienos kabantį kardą ir juo puolė vaiduoklį. Žinoma, jokios žalos jam nepadarė, tačiau vaiduoklis labai supyko. Nuo to laiko Belų ragana ėmė keršyti namų šeimininkui.
Jau kitą dieną po šio įvykio Džono žandikauliai ir liežuvis tarsi „sumedėjo“ -vyras negalėjo nei valgyti, nei kalbėti. Dar daugiau, jo veidą iškreipdavo traukuliai, dėl kurių veidas padarydavo siaubingas grimasas. Dar po kelių dienų vargšą fermerį ištiko koma. Jo giminaičių teigimu tai atsitiko dėl to, kad kažkas sukeitė vaistus. Džonas išgėrė ne tai, ką jam skyrė gydytojas, tai, ką slapčia pakišo ragana. Vyresnysis sūnus Ričardas sutrintų vaistų įbėrė į katės maistą. Vos paragavusi maisto, katė krito negyva. Tapo aišku, kad Džonas Belas ilgai netrauks. Iš tiesų, jis mirė po kelių valandų, taip ir neatgavęs sąmonės.
1821-ais metais, praėjus lygiai metams po šeimos galvos laidotuvių, Belai sėdėjo prie pietų stalo ir gerais žodžiais vis minėjo Džoną. Staiga pasigirdo baisus trenksmas – į židinį įkrito… patrankos sviedinys! Po šio triukšmo pasigirdo raganos, kuri toliau nedavė ramybės Šeimai, balsas: „Aš išeinu! Laukite manęs po 7 metų!“
Ragana savo žodį ištesėjo. Ištisus 7 metus ji niekuo apie save nepriminė, o ! 1828-ais metais Belų name vėl ėmė girdėtis keisti garsai. Tuo metu name gyveno tik Liusė ir jaunesnysis sūnus Džonas. Jie tarpusavyje susitarė niekaip nereaguoti į raganos išdaigas, ir tai davė rezultatus. Jau metų pabaigoje ragana vėl išnyko, prieš tai pažadėjusi apie save priminti po 107 metų. Tačiau 1935-ais metais ji giminės name neapsireiškė. Užtat Belų palikuonis Čarlzas Beilis tais metais išleido knygą.. „Belu ragana“, kuri išgarsino vaiduoklį visame pasaulyje.
siek tiek keista, kad Belai neisikele is namo…
Taigi rašė, kad savo durkrą jie išsiųsdavo pas giminaičius, o vaiduoklis vis tiek neatstodavo, tai reiškia, kad nors jie ir būrų išsikėlę, vistiek niekas nepasikeistų
nesamone, cia tikrai ne tiesa
geras as nevisa perskaiciau
Įdomiai čia 😀
Netikiu,nes raganų nėra!!!!! Na norisi patiketi,bet jų nėra!!!!!!!
pas tave proto irgi-nėra!!!!!!! jeihu norisi tai ir tikek o nerekauk cia kad ju nėra!!!!!!!