Urvai visada šiek tiek gąsdindavo žmones. Juk ten tamsu, šikšnosparniai, bei maži ir siaurus paraėjimai. Kam nebūtu baisu pasiklydus tokiuose urvuose? Tačiau Džono Belo Tenesyje urvas turi kiek kitokią istoriją. Pasak legendos Džonas Belas persekiojo dvasias (ar raganas) ir ieškojo jų dantų. Pasak pasakojimo 1817 metais Belo namuose ėmė vaidentis vaiduoklis kuri per miegus vis sapnuodavosi visiems namo gyventojams ir kartodavo šiuos žodžius: „Aš esu Dvasia, aš kažkada buvo labai laiminga, tačiau mano ramybę sutrukdė. Esu iš asmens, kuris buvo palaidotas netoliese miške ir kapas buvo apiplėštas. Mano kaulai išsibarstę įvairiuose atokiose vietose ir vienas iš mano dantų yra šiame name. Aš esu čia, kad surasčiau jį.“
Dvasia daugiausiai dėmesio skyrė Belų dukrai ir ją persekiodavo. Apie šią istoriją apiemistika.lt portalas jau rašė straipsnyje: Belų ragana. Namuose pastoviai girdėdavosi triukšmas, grandinių žvangesys, beldimai į langus ar duris. Daug nerimo Belų šeimai keldavo keistas garsas kuris primindavo sunkų daikto vilkimą per grindis.
Belų raganos urvas – tai vieta kurioje kaip manoma buvo palaidota moteris, kurios dvasia ir vaidenosi Belų namuose. Dabar šiame urve organizuojamos ekskursijos, turistiniai žygiai ir visi norintys gali jį aplankyti. Negana to urve vis dar vyksta nepaaiškinami reiškiniai. Kartais girdysi keisti garsai, nuotraukose padarytose urve būna matoma keisti šviesuliai. Garso įrašymo prietaisai fiksuoja paslaptingus atodūsius ir garsus. Kai dvasia pradeda siautėti ekskursijos būna nutrauktos.
Na blin atiduokit jų jei tą danti kiek galimą kankint???
Adai, pirma reik ta danti surast 🙂
Paskutinei nuotraukoi matos ragana kuri rodo pirstu i musssssss:0