Archeologai tvirtina aptikę tikrąją raganos Lilijos Ady (Lilias Adie) amžinojo poilsio vietą Škotijoje. L.Ady buvo apkaltinta raganavimu. Kai ji mirė kalėjime, buvo palaidota giliai purve, o jos kapas prislėgtas sunkiu akmeniu. Tuo metu vyravo tradicinis įsitikinimas, kad raganos gali prisikelti, jei ant kapo nebus užritintas sunkus akmuo.
Pasak BBC, gana neįprasta tai, kad Lilija buvo apskritai palaidota, mat dauguma raganų tuomet būdavo tiesiog nuskandinamos duobėse. „Gali būti, kad Lilija nusižudė. Iki pat 19 amžiaus savižudžių palaikai buvo laidojami ant kranto, už šventintos žemės“, – rašoma BBC.
Kaip byloja vietos tautosaka, žmonės, kurie mirė bloga mirtimi (savižudybės, mirties bausmės), gali prisikelti iš mirusiųjų ir kankinti gyvuosius. Šis prietaras buvo taikomas ir raganoms. Dėl šios priežasties ant kapo viršaus būdavo užritinami sunkūs akmenys, kad mirusysis nepaliktų savo kapo.
19 amžiuje L.Ady kapas buvo iškastas, o jos kūno dalys buvo parduotos senienų rinkoje. Jos kaukolė buvo perduota Švč.Andrėjaus universiteto muziejui. Tačiau 20 amžiuje jos kaukolė dingo ir neatsirado iki šiol.
Lilijos Ady istorija:
„1704 metais rugpjūčio 29 dieną mažame Toriburno kaimelyje gyvenanti moteris Lilija Ady buvo apkaltinta sutrikdžiusi savo kaimyno Žano Nelsono (Jean Nelson) sveikatą. Sušauktame ministrų ir vyresniųjų bažnyčios narių susirinkime Lilija prisipažino, kad ji iš tikrųjų yra ragana. Ji pasakojo sutikusi velnią ir priėmusi jį kaip savo meilužį ir mokytoją. Išsigandusi moteris atskleidė, kaip ji ir velnias privertė daugelį kitų asmenų laikytis pagoniškų tradicijų. Pasak Lilijos, juos apgaubė mėlyna šviesa ir taip buvo sudarytas sandoris su velniu. Pagal oficialius įrašus, Lilija mirė kalėjime ir buvo palaidota su jūros žyme“.
