Tikriausiai dauguma yra girdėję apie Alberto Einšteino vieningojo lauko teoriją, ar Filadelfijos eksperimentą. Ją išplėtoti, t. y. įrodyti matematiškai, kad magnetinis, elektrinis ir biologinis laukas yra vieningo energetinio Visatos lauko reiškiniai, buvo A. Einšteino svajonė. Deja, ji taip ir liko neįgyvendinta, tačiau yra A. Einšteino pasekėjų.
Amerikiečių matematikas ir astronomas M. Džesupas 1956 m. gavo A. Einšteino draugo K. Aljendė laišką, kuriame rašoma: „Gal jus sudomins tai, kad vieningojo lauko teoriją A. Einšteinas išplėtojo dar trečiajame dešimtmetyje. Tačiau atmetė ją dėl dorovinių priežasčių, mat gauti rezultatai jį išgąsdino… Nežiūrint į tai, apskaičiavimai, kuriuos, remdamasis šio lauko teorija, padarė mano draugas F. Reno, paaiškina daugelį fizinių fenomenų“.
Toliau laiško autorius rašo, kaip eksperimentais galima patikrinti tokį fenomeną. Jis neįtarė, kad tokiu būdu sutrumpino M. Džesupo, netrukus žuvusio paslaptingomis aplinkybėmis, gyvenimą. Tačiau grįžkime prie kitos laiško dalies: „Eksperimento rezultatas buvo visiškas karinio laivo ir jo įgulos nematomumas.
Eksperimentuotojai pasirinko steroidinės formos lauką, nusitęsusį už laivo borto šimtus jardų. Žmonės, atsidūrę šiame lauke, regėjo vienas kitą tik kaip neaiškius siluetus, o iš išorės nieko nesimatė. Šiandien gyvų liko labai mažai įgulos narių. Dauguma jų išprotėjo. Vienas įgulos narys perėjo kiaurai savo buto sieną ir dingo.
Tai įvyko jo žmonos, vaiko ir dar dviejų bičiulių akivaizdoje. Keletas žmonių iki šiol yra šiame lauke, kur kiekvienas gali gauti pagalbą iš draugų, jeigu netikėtai įkris į tuštumą“. „įkristi į tuštumą“ – vadinasi, tapti nematomu, nepriklausomai nuo savo valios. Vienintelis išsigelbėjimas – greitai prisiglausti prie jo kitam žmogui ir tokiu būdu išjungti lauką.
Filadelfijos eksperimentas kurio metu buvo pradangintas laivas Eldridge
Kai per eksperimentą koks nors žmogus „patekdavo į tuštumą“, jo kūnas ir veidas tarsi suakmenėdavo ir tapdavo ledinis. Žmogus tiesiog sušaldavo. Atšildyti prireikdavo keleto valandų. Žmonės lauke matydavo vieni kitus, tačiau vėl tapę matomais dažniausiai išprotėdavo. Tie, kurie išlaikė sveiką nuovoką, tikino, kad tokia būsena – baisiausia, kas gali nutikti žmogui šiame pasaulyje“.
Baisioji būsena
K. Aljendė laiško pabaigoje nurodė pavardes žmonių, dalyvavusių eksperimente. Visi šie faktai pateko į spaudos akiratį. Tačiau pačiu tikriausiu įrodymu to, kad laiške aprašyti įvykiai – tiesa, tapo tai, kad JAV karinės žinybos skyrė du milijonus dolerių faktams, susijusiems su šiuo eksperimentu, paneigti.
Reikėtų atkreipti dėmesį į šiuos eksperimento dalyvių žodžius: nematomumo būsena – blogiausia, kas gali nutikti žmogui šiame pasaulyje. Bet ar iš tikrųjų „šiame“? Juk žmogus galiausiai miršta, o mirtis – jau ne „šis“, o „kitas“ pasaulis. Tikrovėje veikia keturios vieningojo Visatos lauko rūšys: elektrinis, magnetinis, gravitacinis ir biologinis. Negalime mąstyti vien apie tai, su kokia konkrečia vieningojo lauko rūšimi susidūrė JAV eksperimentuotojai. Juk tiksliai nežinome, kiek apskritai jų yra.
Jeigu atsižvelgtume į eksperimento dalyvių patirtį ir po to įvykusią jų žūtį, tuomet galėtume tvirtai sakyti – jei pragaras iš tikrųjų egzistuoja, tai yra ne kas kita, kaip žmogaus asmenybės ir jo sielos patalpinimas į tokį lauką. A. Einšteinas buvo teisus, išsigandęs savo apskaičiavimų ir supratęs, kas už viso to slypi. Visi dingimo faktai, netgi susiję su grįžimu į realybę, liudija, kokie pavojingi yra šio lauko prasiveržimai į materialųjį pasaulį.
Taip pat darosi aišku, kodėl didis mokslininkas A. Einšteinas gyvenimo pabaigoje tapo labai tikinčiu žmogumi. Juk religija nuo seno sergsti žmogų nuo per didelio smalsumo ir bet kokių mėginimų įsiveržti į nematomą pasaulį. Bet kuriuo atveju perspėja laiku apriboti savo siekius, veržiantis pažinti tai, kas protu nesuvokiama.
