Žmogėdrų urvas

8-9 mylios nuo Edinburgo yra savotiška įžymybė – Žmogėdrų urvas.  Tik atoslūgio metu atidengiamas įėjimas, pro kurį galima patekti į urvo vidų. ši vieta tarp vietinių gyventojų garsėja bloga šlove, nes seniau šiame urve gyveno tikri žmogėdros, kurie suėdė daugiau kaip tūkstantį žmonių!

Tais laikais, kai šalį valdė karalius Jokūbas I (1566-1625 m.), viename Škotijos kaimelyje gyveno vargšas žmogus pavarde Banė, kuris turėjo vienintelį sūnų Jokūbą. Grubus, laukinis, agresyvus jaunuolis, kurį gamta protinėmis savybėmis apdovanojo kur kas mažiau, nei fizinėmis – jis buvo nepaprastai stiprus – savo tėvams darė daug rūpesčių ir kėlė siaubą kaimo gyventojams. Jokūbas Banė buvo 16-os metų amžiaus, kai muštynėse kumščio smūgiu užmušė to paties kaimo gyventoją. Šis poelgis perpildė kaimiečių kantrybės taurę, agresyvųjį jaunuolį suėmė ir sukaustė grandinėmis. Jokūbą nuteisė mirties bausme, tačiau tą dieną, kai ji turėjo būti įvykdyta, jaunuoliui pavyko pabėgti. Visos paieškos buvo bergždžios, nusikaltėlis dingo tarsi į vandenį. Po kiek laiko žmonės nusiramino ir džiaugėsi tuo, kad žmogžudys kaimo apylinkėse daugiau nebepasirodo. Jokūbas ilgai klajojo po miškus, tarsi laukinis žvėris, tačiau badas privertė išlysti iš miško – jis nusisamdę dirbti fermeriui tolimame kaime. Normalus gyvenimo būdas Jokūbui buvo nepriimtinas, jis greitai iš tarnybos pabėgo. Pabėgo ne vienas, o su mergaite, kuri buvo dar žiauresnė už jį patį. Atsisveikinimui jaunieji laukiniai padegė fermą ir leidosi link uolėtosios pakrantės. Stipraus atoslūgio metu atsivėrė įėjimas į tą patį baisoką urvą. Jis ir tapo prieglobsčiu Jokūbui ir jo palydovei, liko tik prasimanyti maisto.

Apylinkės čia buvo niūrios, atrodo, netgi paukščiai vengė šios vietos. Naujieji urvo gyventojai badą malšino miško, augalų šaknimis ir uogomis, kol vienas atsitikimas parodė kitą būdą prasimaitinti. Vieno dvaro miškininkas kartą pamatė Jokūbą, miške medžiojantį paukštį, ir pabandė jam tai sutrukdyti. Prasidėjo muštynės. Pagaliu ginkluotas Banė iki mirties sumušė miškininką. Siekdamas nuslėpti šį nusikaltimą, lavoną nutempė į savo urvą. Ir tada Jokūbo draugė, tikriausiai kamuojama didžiulio alkio, pasiūlė suvalgyti nužudytąjį. Dalį kūno suvalgė, o kas liko, pasiruošė atsargų įprastu sau būdu – pasūdė jūros druska ir pakabino virš laužo rūkyti. Tai patvirtino Jokūbo parodymai, kuriuos vėliau davė teisme Edinburge. Nuo to laiko ir prasidėjo žiauri žmonių medžioklė, kuri nebaudžiama tęsėsi daug metų, kol į krantą išmestos supjaustytos žmonių kūnų liekanos sukėlė siaubą aplinkinių kaimų gyventojams. Buvo organizuotos žudiko paieškos.

Savanoriai, kurie gerai žinojo pakrantę, iššukavo vietovę skersai ir išilgai. Vieni grįždavo be jokių žinių, taip nuliūdindami išsigandusius kaimiečius. Kiti savanoriai visai negrįžo, tikriausiai tapo Banės ir jo padidėjusios šeimos aukomis. Valdžia davė nurodymą nusiųsti gyventojams į pagalbą miesto policijos būrius. Ginkluoti policininkai, valstiečiai ir medžiotojai ištisas dienas vaikščiojo po uolas, budėjo naktimis, tačiau atsargieji žmogėdros nekišo nosies iš urvo, vengdami susitikimo su priešiškai nusiteikusiais žmonėmis. Po kiek laiko policija grįžo į miestą, taip ir nepasiekusi jokių rezultatų. Valdžios vyrai padarė išvadą, kad jokios pabaisos nėra ir negali būti, reiškia, žudiko reikia ieškoti tarp artimiausio kaimo gyventojų. Kaip tik tuo metu dingo vienas pakeleivis. Kaltė buvo suversta namo, kuriame pakeleivis nakvojo paskutinę naktį, šeimininkui. Kaltinamasis nesugebėjo įrodyti savo nekaltumo, todėl buvo skubiai nuteistas mirti. Bausmė buvo tučtuojau įvykdytą. Buvo tikimasi, kad vienas iš pagrindinių žudikų pašalintas, todėl toks teismo griežtumas atbaidys kitus žudikus nuo savo piktadarybių. Tačiau tai buvo klaidinga nuomonė.

Greitai vienas žvejys savo tinkle aptiko keletą žmogaus kaulų su mėsos likučiais. Edinburge apžiūrėjo kraupųjį radinį, tačiau nusprendė, kad kaulus apgraužė žuvys. Buvo įsakyta toliau stebėti pakrantę, tačiau kuo aktyvesnės buvo paieškos, tuo žmogėdrų gauja buvo atsargesnė. Banė ir jo šeima niekada nepuldavo raitelių, tik pėsčiuosius, net jei jų būdavo keletas. Lavonai atsargiai vandeniu būdavo nugabenami į urvą. Visi rasti pėdsakai rodydavo, kad žudikai ateina nuo jūros ir grįžta tuo pačiu keliu. Taip praėjo apie 40 metų. Urve išaugo visas būrys žmonių, kurie nemokėjo nieko kito, tik žudyti kitus žmones. Jokūbas savo palikuonis valdė tarsi žmogėdrų karalius. Tik atsitiktinumo dėka pavyko išaiškinti tiek daug žmonių dingimo šiose apylinkėse paslaptį.

Vieną naktį vietinis fermeris su savo žmona ir darbininkas keliavo iš mugės. Pamatę keliauninkus, žmogėdros pasislėpė ir pasiruošė puolimui. Kai grupelė žmonių priartėjo, žmogėdros iššoko iš už priedangos. Jauna moteris ir darbininkas buvo tučtuojau užmušti. Laimei, fermeris turėjo pistoletą. Iš visų jėgų besipriešindamas, jis iššovė, ir tai jam išgelbėjo gyvybę. Išgirdę šūvio garsą, atjojo raiteliai, patruliavę pakrantėje, piktadariams teko bėgti. Sunku buvo sekti bėglius, kurių pėdsakai, kaip visada, išnyko prie jūros. Dabar tapo aišku: žudynes vykdo gerai organizuota gauja. Tačiau kokiu tikslu tai daro?

Nei fermeris, nei atskubėję raiteliai nepastebėjo valčių, kuriomis nusikaltėliai galėjo pasislėpti, todėl buvo nuspręsta, kad jie slepiasi urve. Iš aplinkinių kaimų gyventojų susidarė kelių šimtų vyrų būrys, kuris apsupo žmogėdrų urvą, neleisdamas jiems pabėgti.

Prasidėjo atoslūgis. Ginkluoti žmonės leidosi į urvo gilumą, kiti liko laukti išorėje. Pasiekę giliausią urvo vietą, drąsuoliai pamatė kažką siaubingo: ant sienų ir lubų buvo iškabinėti žmogienos gabalai. Tai ir buvo vienintelis žiauriosios šeimynos maistas. Matydami sukapotus žmones ir kaulų krūvas, net labiausiai užsigrūdinę medžiotojai negalėjo sulaikyti gumulo, kylančio gerkle aukštyn. Smarvė urve buvo nepakeliama. Paprastas žmogus, nors vieną naktį praleidęs šiame urve, tikriausiai būtų išprotėjęs. Tačiau žmogėdros, čia pragyvenę beveik visą gyvenimą, nejautė jokių nepatogumų.

Gaujos narius suėmė be mažiausio pasipriešinimo. Kartu su Jokūbu Bane iš viso buvo 48 žmonės! Visos rastos žmonių liekanos buvo palaidotos. Taip pat urve buvo aptikti į krūvą sudėti nužudytųjų žmonių pinigai ir brangenybės. Visi šie turtai išgabenti į Edinburgą, o vėliau išdalinti aukų giminaičiams.

Teismo procesas prieš Jokūbą Banę ir jo šeimą sukėlė negirdėtą susidomėjimą tarp paprastų žmonių ir nesusipratimą teisinėje aplinkoje: nė viename iš įstatyminių aktų nebuvo numatyta bausmė už tokius nusikaltimus. Edinburgo teisėjai nuosprendį paskelbė su prancūzų kolegų pagalba – žmogėdrų bylos dokumentai buvo perduoti Paryžiaus universiteto Juridinio fakulteto profesoriams peržiūrai. Banės ir jo šeimos egzekucija prieš Škotijos sostinės vartus buvo viena iš pačių baisiausių šalies teisingumo istorijoje. Nusikaltėliai buvo žiauriai kankinami, po to ketvirčiuoti ir sudeginti ant laužo.

Apie žmogėdrų gaują dar ilgai buvo kalbama visoje Britanijoje ir išsilavinusiame pasaulyje. Nors ir vėliau pasitaikydavo kanibalizmo atvejų (pvz., Veimaro hercogystėje XVIII-ame amžiuje), tačiau tokio lygio nepasiekė, kaip Škotijoje.

Nuo to laiko pakrantė su urvais tapo vietiniams gyventojams prakeikta vieta, tarsi tenai būtų apsigyvenusios piktosios dvasios. Patyliukais buvo kalbama, kad kas nors iš žmogėdrų šeimynėlės galėjo išlikti ir dabar klajoja, ieškodamas naujų aukų. Todėl šios apylinkės buvo aplenkiamos iš tolo. Bėgant laikui, realūs įvykiai užsimiršo, tačiau liaudies fantazija pagimdė šimtus legendų, perpasakojančių protėvių atsiminimus. Dar daug metų pasakojimai apie „žmogėdras iš urvo“ buvo mėgiama tema vakarais prie laužo, kur susirinkdavo jaunimas.

Tiesa, reikia pasakyti, kad pačioje Škotijoje nors ir žinomas Banės urvas, tačiau nemažai dabartinių gyventojų abejoja šios istorijos tikrumu ir laiko ją tik liaudies folkloru.

Komentuok su Facebook paskyra: