1924 m. buvęs Mičigano valstijos gubernatorius Ceizas Salmonas Osbornas išleido knygą „Madagaskaras – medžio-žmogėdros sala“. Apie šį medį jis sužinojo iš vokiečių gamtininko Karlo Lichės užrašų, išspausdintų 1878 metais.
Lichė su savo kompanionu Hendriksenu kurį laiką gyveno vietinių gyventojų gentyje Madagaskaro džiunglėse. Po kurio laiko jie įgijo genties vado pasitikėjimą, europiečiams buvo suteikta garbė dalyvauti žmogaus aukojimo rituale. Kraujo ištroškusi dievybė, kuriai buvo aukojami žmonės, pasirodė gana neįprastos išvaizdos augalas, panašus į ananasą. Medžio kamienas buvo tamsiai rudos spalvos, savo išvaizda priminė statinaitę. Augalo aukštis neviršijo 2,5 m aukščio, jis neturėjo šakų, platūs mėsingi lapai augo tiesiai iš kamieno. Beje, viršuje labai buvo stambesni ir panašūs į žiedlapius, todėl augalą galima buvo priskirti gėlėms. Ant lygios viršūnės augo daugybė plonų ūselių, turinčių apie 0,5 ilgį. Šie ūseliai be perstojo judėjo. Ten pat buvo įdubimas su klampiu gelsvu
skysčiu, kuris, kaip tvirtino čiabuviai, buvo saldaus skonio.
Iš pradžių aborigenai meldėsi prie augalo, po to atvedė jauną moterį – būsimą auką. Apsvaiginta narkotikais, ji judėjo tarsi sapne, visiškai nesuprasdama to, kas vyksta aplinkui. Grupelė čiabuvių ją prinešė prie gėlės ir užmetė ant viršūnės. Ūseliai tučtuojau apsuko auką iš visų pusių. Moteris iš skausmo ėmė rėkti, tačiau išsivaduoti iš augalo čiuptuvų ji nebegalėjo. Greitai ji atsidūrė pačioje ūselių tankmėje ir galiausiai nustojo priešintis. Jos aimanos nutilo. Po kiek laiko augalo kamienu ėmė tekėti gelsvas nektaras, sumišęs su krauju. Aborigenai ėmė rinkti ir laižyti šį „dievišką nektarą“.
Kitą dieną gamtininkai sugrįžo prie augalo ir pamatė, kad į žiedlapius panašūs lapai pakilo į viršų ir gerai uždengė viršūnę su aukos likučiais. Tokioje padėtyje žiedlapiai išbuvo keturias dienas, kurių metu gėlės stiebu kartais vis imdavo tekėti nektaras. Penktąją dieną žiedlapiai nusileido, o dar po vienuolikos dienų augalas-žmogėdra numetė žemyn savo aukos kaulus. Kai Osbornas nuvyko į Madagaskarą, jam nebepavyko rasti panašių augalų.
Pasirodo, visi augalai-žmogėdros buvo išnaikinti per tarpgentinius karus. Kiekviena Madagaskare gyvenanti gentis turėjo tokį gynėją, todėl nugalėjusi gentis pirmiausia sunaikindavo savo priešininko dievybę. Nieko nuostabaus, kad Karlas Lichė saloje aptiko tik du augalus-žmogėdras. Vėliau ir jie buvo sunaikinti katalikų misionieriaus Dominyko Lepeletje pastangomis, kuris stropiai čiabuvius vertėį krikščionybę.
Savo knygoje Osbornas aprašė dar vieną augalą-grobuonį (tiesa, žymiai mažesnį), kurį jam teko pamatyti Londone gėlių parodoje. Ši gėlė, atvežta iš tropinių Indijos rajonų, maitinosi ne tik vabzdžiais, bet ir pelėmis. Gyvius pritraukdavo nuo gėlės sklindantis kvapas, per apatinėje augalo plataus kamieno dalyje esančią skylę pelės patekdavo į urvą, kuriame ir numirdavo, apsvaigintos kvapo. Augalas tuoj pat imdavo išskirti specialų skystį, kuris padėdavo suvirškinti grobį.
Nu neinau kodel, bet man juokas ima skaitant. Galetumet fantastine knyga rasyt, bet kad tai yra tikrove nelabai panasu… Kur buvo aprasyta gele mintanti ziurkemis, gal kazkiek ir yra tiesos, bet kad augalas zmogedra… 😀
Nu nezinau kodel, bet man juokas ima skaitant. Galetumet fantastine knyga rasyt, bet kad tai yra tikrove nelabai panasu… Kur buvo aprasyta gele mintanti ziurkemis, gal kazkiek ir yra tiesos, bet kad augalas zmogedra… 😀