XVI-o amžiaus 4-o dešimtmečio pradžioje nedidelis ispanų būrys, kuriam vadovavo Fransiskas Pisaras, užkariavo inkų imperiją. Ji valdė pasakiškus turtus – didžiąją dalį savo turtų inkams pavyko paslėpti, tačiau ir likusi dalis, atitekusi konkistadorams, leido Ispanijai tapti viena iš svarbiausių pasaulio valstybių.
Praėjo apie 60 metų. Buvusioje inkų imperijos teritorijoje, kuri tuo metu buvo vicekaralystė, tarnavo kareivis Chuanas dc Valverdė. Jis į šiuos kraštus pateko dar būdamas labai jaunas, tikėdamasis praturtėti tolimose užjūrio žemėse. Lankydamasis Piljaro mieste, esančiame netoli tarnybos vietos, Valverdė susipažino su indėnų lasasakos genties vado dukra ir po kiek laiko su ja susituokė.
Ispanai su vietiniais gyventojais elgėsi žiauriai ir negailestingai. Indėnai neturėjo jokių teisių. Chuanas kaip galėdamas gynė indėnus. Genties vadas, norėdamas išreikšti savo padėką ir padėti jaunai šeimai, atskleidė didžiulio lobio, paslėpto Lianganačio kalnuose, paslaptį.
Sunki kelionė į kalnus, kurių viršūnės bolavo tolumoje, truko keletą dienų. Nepaprastai pavargę vadas ir kareivis pagaliau pasiekė kelionės tikslą – ežerą su nepaprastais skaidriu vandeniu. Indėnas nuvedė Valverdę į didelį urvą, kur prieš kareivio akis atsivėrė nepaprastas vaizdas – visas urvas nuo apačios iki pat viršaus buvo užpildytas auksu, sidabru, brangakmeniais.
Keliautojai pasiėmė brangenybių, kiek galėjo gabenti, ir sugrįžo namo. Vėliau Valverdė su uošviu dar keletą kartų keliavo į urvą ir kiekvieną kartą parsigabendavo brangenybių.
Chuanas į savo tėvynę Ispaniją grįžo labai turtingu žmogumi. Jis nusipirko ištaigingą dvarą ir gyveno, nejausdamas jokių nepriteklių. Iki šiol nežinoma kada ir kokiu tikslu Valverdė apie paslėptą lobį papasakojo Ispanijos karaliui Pilypui II. Su karaliaus sekretoriaus pagalba, nes pats buvo neraštingas, sudarė savotišką vadovą, kuriuo remiantis buvo galima rasti lobio buvimo vietą. Šis vadovas buvo pavadintas „Valverdės kelių vadovu“.
Nenuostabu, kad karalius susidomėjo buvusio kareivio pasakojimais. Inkų turtai galėjo žymiai papildyti Ispanijos iždą. Vietininkams, buvusiems netoli Piljaro, buvo išsiųstas Valverdės „vadovas“. Prie jo buvo pridėtas karaliaus įsakymas organizuoti ekspediciją ir surasti lobį. Ekspedicija buvo surengta gana greitai, ji iškeliavo į nurodytą vietą, tačiau niekaip nepavyko aptikti urvo. Praėjo apie 200 metų. 1790-ais m. į Piljarą, kuris tuo metu jau buvo nedidelis miestelis, atvyko ispanų botanikas Anastasio Guzmanas. Išgirdęs pasakojimus apie lobį, jis organizavo keletą ekspedicijų į Lianganačio kalnus. Guzmanui aptikti urvo irgi nepavyko, tačiau jis sudarė šio neištirto krašto tikslų žemėlapį.
Kitas žmogus, susidomėjęs „Valverdés lobiu“, buvo žinomas anglų keliautojas Ričardas Sprusas. Tai įvyko praėjus maždaug pusei amžiaus po Guzmano ekspedicijos, o tiksliau – 1857 m. apie lobį Sprusas sužinojo visiškai atsitiktinai. Vienas vietinis gyventojas turėjo Guzmano sudarytą žemėlapį, o vietiniame archyve buvo aptikta „Valverdés kelių vadovo“ kopija.
Pasirodo, kad brangenybės buvo paslėptos ne tik urve, bet ir ežero, esančio netoli urvo, dugne. Apie tai aiškiai buvo užsiminta Valverdés „Vadove“. Kreipdamasis į būsimą lobių ieškotoją, Valverdė taip rašė: „Tu pamatysi tris Lianganačio kalnus, sudarančius trikampį, kurio viduje ant ežero šlaito tyvuliuoja žmogaus rankomis sukurtas ežeras. Į šį ežerą inkai metė auksą, skirtą savo vyriausio valdovo išpirkai“.
Pats Ričardas Sprusas lobio neieškojo. Jis grįžo į Angliją ir Londono Karališkoje geografų draugijoje perskaitė pranešimą, kuriame pateikė savo išvadas. Jis netgi pateikė rekomendacijas tiems žmonėms, kurie norės užsiimti lobio paieška. Tokiu žmogumi tapo jaunas austras Touras de Koosas. Jis ėmė nuosekliai studijuoti senuosius dokumentus, saugomus Ispanijos archyvuose ir susijusius su Chuanu de Valverde. Tik po to Koosas nuvyko į Ekvadorą, kur organizavo trejas ekspedicijas į Lianganačio kalnus.
Pirmosios dvi ekspedicijos buvo nesėkmingos. Koosui ir jo pakeleiviams niekaip nepavyko aptikti ieškomo ežero. Nei Valverdes „Vadovas“, nei smulkus Guzmano žemėlapis nepadėjo, nes per tą laiką buvo pasikeitęs kraštovaizdis kalnuose: užaugo naujas miškas, o kalnuotos vietovės reljefą pakeitė žemės drebėjimai, nuošliaužos ir potvyniai.
Tik trečiuoju bandymu Koosui pavyko pasiekti ieškomą ežerą. Netoli vandens telkinio ekspedicijai pavyko aptikti brangenybių – iš gryno aukso ir sidabro pagamintų taurių, papuošalų. Tai tik patvirtino, kad inkų lobis – ne mitas ir ne prasimanymas. Per didelius vargus, įveikdamas visas kliūtis, Koosas su ekspedicija grįžo į Piljarą.
Koosas ruošėsi organizuoti dar vieną, šį kartą geriau paruoštą, ekspediciją, aprūpinta povandenine įranga, tačiau baigėsi pinigai. Teko grįžti į Europą. Rastos brangenybės pasitarnavo puikiu užstatu kreditoriams. Įranga buvo nupirkta, tačiau tuo metu Koosas susirgo ir greitai mirė. Visas sėkmingos kelionės prie ežero paslaptis nusinešė su savimi į kapą.
Žinoma, ir po Kooso mirties buvo organizuojamos ekspedicijos į Lianganačio kalnus. Lobių ieškotojams buvo labai sunku. Arkliai ir mulai tik kelias dienas sugebėdavo keliauti nepraeinamomis vietomis, todėl greitai visas krovinys atsidurdavo ant ekspedicijos narių pečių. Medžioklė šiuose kraštuose buvo neįmanoma, todėl visą maistą tekdavo neštis su savimi. Ir dar – didžiąją metų dalį kalnuose lijo šaltas stiprus lietus, kuris sukeldavo potvynius.
Vos tik lėktuvai tapo pakankamai patikimi, juos ėmė naudoti Lianganačio kalnų žvalgybai iš oro. Tačiau oro ekspedicijos dėl šiuose kraštuose esančio sudėtingo klimato yra gana rizikingos. Pvz. vienos amerikiečių ekspedicijos lėktuvas buvo priverstas nutūpti. Nors avarijos vieta buvo žinoma, tačiau tik po 7 savaičių pavyko pasiekti nukentėjusius ir juos išvesti iš kalnų.
Vienas iš žinomiausių inkų lobio ieškotojų buvo anglas Džordžas Dajotas -karo jūrininkas, trečio rango kapitonas. Praėjusio amžiaus 3-iame dešimtmetyje jis išgarsėjo Brazilijoje dingusio anglų keliautojo Foseto paieškomis. Dajoto susidomėjimą indėnų lobiu sukėlė susitikimas su Ričardo Spruso anūku. Šis savo ruožtu supažindino Dajotą su olandų jūreiviu Adamu Blake, kuris turėjo kai kurią Spruso ekspedicijos medžiagą.
Vos tik baigėsi Antrasis pasaulinis karas, kai Dajotas išskubėjo į Ekvadorą. Jis jau buvo pakeliui link trokštamo ežero, tačiau persikėlimo per vieną tarpeklį metu susilaužė koją. Ekspedicijai teko grįžti atgal, tačiau Dajotas nepasidavė. Pasveikęs jis organizavo dar vieną ekspediciją. Tačiau lemtis ir šį kartą buvo negailestinga. Kapitonas kalnuose sunkiai susirgo ir visiškai išsekęs buvo pargabentas į Piljarą. Dajotas apsigyveno Ekvadore, tikriausiai tikėdamasis vieną dieną pasiekti ežerą su brangenybėmis, tačiau jam taip ir nepasisekė įgyvendinti savo tikslo.
1969 m. rudenį į Piljarą atvyko amerikiečių architektas Karlas de Saladė (jo tėvas buvo ekvadorietis). Jis irgi nusprendė išbandyti sėkmę. Saladė atsigabeno akvalangą ir kitą įrangą, skirtą povandeniniams tyrimams.
Kaip ir visiems ankstesniems lobių ieškotojams, Karlui teko įveikti sunkų kelią. Pirmosios ežero paieškos metalo ieškikliu buvo nesėkmingos, tačiau ieškotojo entuziazmas neišblėso. Tačiau prasidėjo daugiadienė liūtis, viskas buvo užlieta vandeniu, prasidėjo potvynis. Apie tolimesnį darbą nebebuvo net kalbos.
„Praėjus savaitei po siaubingos kelionės per kalnus ir audringas upes, lietų ir purvą, – vėliau prisiminimuose rašė Saladė, – mes pagaliau pasiekėme Piljarą, kur aš atsiguliau su 40-ies laipsnių temperatūra“.
Inkų brangenybių paieškos vyksta ir šiandien. Ypač aktyvūs yra švedai, pvz. Stelanas Merneris – ištaigingo restorano savininkas. Be jokių abejonių, žmonėms anksčiau ar vėliau pavyks aptikti paslėptą lobį.
Nieko nebus,vaziuosiu ieskot:D