Senovės Inkų ir Actekų kultūros objektus plėšiantiems ir siaubiantiems konkistadorams vietos gyventojai papasakojo stulbinamą istoriją. Esą džiunglių gilumoje gyvenanti gentis, kurios karaliaus kūnas apsinešęs aukso dulkėmis, o jis pats maudosi auksiniame ežere. Šis pasakojimas tapo žinomas kaip istorija apie Eldoradą, arba ,,Auksinį vyrą“. Vienas pirmųjų ispanų, kuris leidosi ieškoti šios paslaptingos šalies, buvo Chimenesas de Kvesada.
1536 m. Kvesada kartu su 500 kareivių leidosi į miškus, esančius dabartinės Kolumbijos šiaurės vakaruose. Jie daug dienų brovėsi pro tankias ir pavojingas džiungles, kol aptiko dvi labai turtingas čibčų gentis. Jos turėjo gausybę aukso, sidabro ir smaragdų, bet čia nebuvo legendinio Eldorado. Tačiau čibčai Kvesadai papasakojo apie netoliese, Bogotos plynaukštėje, vulkaniniame krateryje esantį ežerą.
Vietiniai gyventojai papasakojo, kad ežere, vadinamame Gvatavita, kiekvienais metais atliekamas keistas „Auksinio vyro“ ritualas. Genties išminčių teigimu, tai aukų ir dovanų atnašavimo garbinamam dievui ceremonija. Genties vadas būdavo ištepamas lipniu purvu ir apibarstomas aukso dulkėmis. Tada jis kartu su keturiais kitais vyresniaisiais, pasipuošusiais gražiausiais papuošalais ir brangenybėmis, leisdavosi plaukti plaustu, o kiti jų gentainiai likdavo krante ir grodavo. Kai genties vadas su palydovais atplaukdavo į ežero vidurį, jie sumesdavo į ežerą aukas ir dovanas, o pats vadas ežero vandenyje nusiplaudavo aukso dulkes. Ch. Kvesada nusigavo iki ežero, tačiau nerado nė menkiausios užuominos apie čia slypinčius turtus.
Gandai apie Gvatavitą pasiekė ir kitus ispanus. 1545-aisiais pirmą kartą bandyta ežerą nusausinti. Ilgainiui kiekviena nauja ekspedicija išgirsdavo vis kitokią Eldorado legendos versiją. Kiekvienas leisdamasis į džiungles tikėjo rasiąs lobių. Deja, nė vienas nerado, tačiau ekspedicijų metu buvo aptikta daug įdomių dalykų. Antai 1537-aisiais aukso miesto ieškoti leidosi nuotykių ieškotojas Franciskas de Oreljana, išplaukęs žemyn Napo upe. Pasiekęs Napo upės žiotis jis įsitikino, kad ji įteka į kitą, didesnę. Plaukiant didesniąją upe ieškotojus apšaudė karingos ilgaplaukės lankininkės. Šios moterys F. Oreljanai priminė graiku legendą, pasakojančią apie Skitijos amazones, todėl naująją upę jis pavadino Amazone.
1584 m. tarp vietos gyventojų pasklido naujas gandas. Esą bėgdami nuo ispanų užkariautojų inkai pastatė naują aukso miestą ir pavadino jį Manoa. Šis pasakojimas susimaišė su legenda apie Eldoradą. 1595 m. britų nuotykių ieškotojas seras Volteris Rolis bandė surasti Manoa ir ten esantį auksą atiduoti karalienei Elžbietai I. Jam nepavyko, o 1617 m. surengta taip pat nesėkminga ekspedicija tik padėjo patvirtinti jam skirtą mirties nuosprendį. Po kurio laiko atsirado dar vienas mitas — apie paslaptingą Parimos ežerą. Jo apibūdinimas beveik visiškai sutapo su Ch. Kvesados atrastuoju Gvatavitos ežeru. Šiaip ar taip, dar daugiau ekspedicijų leidosi į džiungles. Beatodairiškai skverbdamiesi pro tankmę ekspedicijų dalyviai paprastai nieko nepešdavo, tik prarasdavo žmonių, išeikvodavo maisto, pinigų arba kantrybės atsargas.
Tuo metu kai kurie kiti ispanai nusprendė tęsti bandymus nusausinti Gvatavitos ežerą. 1580 m. Bogotos pirklys Antonijas de Sepulveda ežerui nusausinti pasitelkė 8000 vietos vyrų. Vienoje pusėje iškasus didžiulį griovį pavyko nuleisti didelę ežero vandens dalį ir rasti daug aukso. Tačiau griuvo griovio sienos, žuvo daug darbininkų ir pradėtus darbus teko nutraukti. Bandymai nusausinti ežerą tęsėsi iki pat XX a.; buvo rasta daug vertingų istorinių radinių, tačiau tai nė iš tolo neprilygo tokiems lobiams, apie kokius pasakoja legendos.
Galima beveik neabejoti, kad nepaisant daugybės nuolatinių pastangų ištirti džiungles Amazonė vis dar slepia daugybę paslapčių. Biologijos, botanikos ir antropologijos mokslai patvirtina, kad mūsų laukia dar daug atradimų. Ar nuotykių ieškotojai ispanai rado Eldorado ežerą? Daug kas rodo, kad tas legendomis apipintas ežeras yra Gvatavita. Tačiau dar niekam nepavyko rasti Manoa miesto. Jeigu pripažinsime, kad Eldorado mitas nebuvo iš piršto laužtas, tai galime manyti, kad kada nors bus atrastas ir Manoa miestas.