Į pietvakarius nuo landsendo (Kornvalis, Anglija), plyti tik vanduo ir keli nedideli žemės lopinėliai, vadinami Silio salomis. Pasak legendos, po atšiauriomis Atlanto vandenyno bangomis tebėra nuostabios senos karalystės Lajonezės griuvėsiai. Ši karalystė minima legendose apie karalių Artūrą. Ją esą kadaise sunaikino didžiulis potvynis. Vietos gyventojai tiki, kad per atoslūgį pasirinkus tinkamą žiūrėjimo kampą galima pamatyti paskendusius bokštus ir kupolus. Kartais naktį galima išgirsti vaiduokliškai skambančius paskendusių bažnyčių varpus.
Pasakojama, kad Lajonezė buvusi didžiulė šalis su daugeliu didelių miestų. Ji driekėsi toli į vakarus nuo dabartinio Landsendo — nuo Šv. Mykolo kalno už dabartinių Silio salų. Manoma, kad šalyje buvo 140 bažnyčių, o pats kraštas apaugęs tankiais miškais.Tačiau 1099 m. lapkričio 11d. kilo siaubingas potvynis ir paskandino visus, išskyrus vieną, šios šalies gyventojus. Šis vienintelis likęs gyvas žmogus, vardu Trevilijus, pamatęs besiartinančias bangas, sėdo ant žirgo ir nujojo i aukšumas, kur vanduo negalėjo jo pasiekti. Trevilijos herbe iki šiol vaizduojamas iš jūros išnyrantis baltas žirgas, tačiau Lajonezės miestai pražuvo amžiams. Virš bangų matyti iškilusios tik aukščiausios buvusios karalystės viršukalnės, nutolusios nuo Landsendo per 20 mylių ir vadinamos Silio salomis.
Kita legenda apie Lajonezę pasakoja, kad karalių Artūrą, sužeistą lemiamoje kovoje su Mordredu, šio kariuomenės likučiai nusivijo į Lajonezę. Artūrui ir jo kariams pasiekus aukščiausias savo karalystės vietas pasirodė Merlino dvasia. Ji sukėlė siaubingą potvynį, kuris nuskandino Mordredo kariuomenę. Sakoma, kad karalius Artūras ten, vienoje iš Silio salų, ir mirė. Bėgant metams žmonių vaizduotė tik dar labiau išplėtojo karaliaus Artūro sąsajų su Lajoneze temą. Alfredas Lordas Tenisonas netgi iškėlė mintį, kad čia galėję būti mistiniai, legendiniai karališkojo dvaro rūmai — Kamelotas.
Taigi kuo galėtume paremti šiuos fantastinius teiginius? Visų pirma, per atsolūgį nuo Šv. Mykolo kalno papėdės iš tiesų galima pastebėti suakmenėjusias senovinio miško liekanas. Vadinasi, dabartinės jūros dugne kadaise iš tiesų būta miško. Žvelgiant atoslūgio metu iš Silio salų prie krantų matyti sienos ir griuvėsiai. XX a. 3-ajame dešimtmetyje buvo manoma, kad Samsono lygumoje prie kranto rasti statiniai esą laukų riboženkliai. Vėliau buvo iškelta mintis, kad tai veikiausiai tėra žuvų gaudyklės. Tačiau kitose salose aptikta abejonių nekeliančių trobelių liekanų, kurios rodo, kad vandens lygis anksčiau buvo daug žemesnis. Tai patvirtina ir rašytiniai šaltiniai, kuriuose minima, kad IV a. po Kr. Silio salos buvusios ištisinio žemės masyvo dalis.
Pusiaukelėje tarp Landsendo ir Silio salų stovi grupė uolų, vadinamų Septyniais Akmenimis. Manoma, kad jie žymi kadaise buvusį didžiulį miestą. Vietos žvejai šią vietą vadina Miestu (The Town). Kai kurie jūreiviai netgi tvirtina čia tinklais sugavę durų ir langų. XX a. 4-ajame dešimtmetyje į šiaurę nuo Landsendo esančiame Senen Kove apsistojęs Londono laikraščio News Chronicle žurnalistas Stenlis Baronas vieną naktį pabudo nuo duslaus varpų skambesio. Vietiniai jam paaiškino, kad jis girdėjo nuskendusių Lajonezės bažnyčių varpus. Dar viena patikima liudininkė — Edita Oliver, buvusi Viltono miestelio merė. Ji pareiškė, kad žiūrėdama nuo Landsendo, du kartus mačiusi iš bangų išnirusius Lajonezės bokštus, smailes ir kupolus.
Tačiau mokslas nenori tikėti šiomis legendomis. Okeanografai įsitikinę, kad per pastaruosius 3000 metų vandens lygis nebuvo pasikeitęs tiek, kad galėtų būti siejamas su legendose minimais įvykiais. Tačiau netgi jeigu jie ir įrodytų šių pasakojimų nerealumą, ant daugelio Silio salų krantų esama akivaizdžių įrodymų. Galų gale, kad ir kaip ten būtų buvę iš tikrųjų, vien tik okeanografų įrodymų nepakanka Kornvalio jūrų vilkų pasakojimams paneigti. Kartais pasakojimas būna toks nuostabus, kad leisti mokslui jį paneigti būtų tiesiog nedovanotina.