1253-iais metais kryžiuotis Giljomas Rubrukas, vykdydamas Prancūzijos karaliaus Liudviko IX įsakymą, išvyko į Centrinę Aziją, vadovaudamas misionierių misijai. Šios misijos pagrindinis uždavinys buvo slapta diplomatija ir žvalgyba. Pats Rubrukas net negalėjo įsivaizduoti, kokį svarbų vaidmenį atliks, studijuojant stepių ir kalnų tautų, kurios Europoje buvo laikomos laukinėmis, legendas ir papročius.
Daugiau nei dvejus metus krikščioniškoji misija keliavo iki mongolų chanato Karakorumo, pakeliui susipažindama su įvairių tautų kultūra. Vėliau apie tai Rubrukas papasakojo savo knygoje „Kelionė į rytų šalis“, kurioje aprašė daugybę įdomių atsitikimų ir nepaprastų radinių. Ypač Rubruko dėmesį patraukė paslaptingos akmeninės skulptūros, kurių nemažai buvo galima pamatyti Rusijos pietuose, Tuvos krašte, Žemutiniame Pavolgyje, Altajuje ir netgi Turkestane.
Dėl to, kad tos vietos, kuriose stovėjo „akmeninės bobos“, buvai labai įvairiuose geografiniuose taškuose, jų kilmę ir priklausomybę europiečiai priskyrė įvairioms tautom – skitams ir gunams, totoriams ir mongolams, gotams, poloviečiams, kirgizams, tiurkams. Nors ir vėlesni tyrinėtojai neturi vieningos nuomonės dėl senųjų skulptūrų „tautybės“. Senovės skulptoriai, pagaminę didžiules akmenines skulptūras, galėjo būti įvairiausios tautybės, todėl šias skulptūras galima priskirti įvairių tautų kultūriniam palikimui.Tai patvirtina ir akmeninių skulptūrų skirtumai, tarp kurių yra plokščių, apdorotų tik iš vienos pusės, ir yra trimačių skulptūrų. Šių figūrų galva ir kaklas susilieja su kūnu.
Vienose skulptūrose pavaizduotos bebarzdės ir apvalaus veido būtybės, kitose galima atpažinti mongoliškus bruožus. Daugelis skulptūrų „aprengtos“ kaip kariai. Praktiškai visos figūros rankose laiko puodelį ar taurę. Šių skulptūrų paskirtį tyrinėtojai traktuoja skirtingai. Vieni laiko, kad tai yra netoliese palaidoto kario simbolis, kiti teigia, kad skulptūros – tai padėka genties sergėtojams.
Išliko legenda apie „akmeninę bobą“ arbą „akmeninę senutę“, kuri stovėjo toje vietoje, kur Abakano upė įteka į Jenisėjų. Legendoje pasakojama, kad ji globojo vietinius medžiotojus. Šie, prieš leisdamiesi į žygį, keliaudavo prie stabo, šalio jo palikdavo aukas ir jam melsdavosi. Akmeninė skulptūra buvo apipilama pienu, degtine, ištepama grietine ir lašiniais. Įdomu tai, kad toks paprotys tarp Madagaskaro gyventojų yra išlikęs ir šiandien.
Akmenines statulas identifikuoti ir priskirti vienai ar kitai tautai istorikams padeda statulų „aprangos“ detalės ar „ginklai“ – ant drabužių esantys ornamentai, juostos, lankai, kalavijai, strėlinės, įvairios sagos ir t.t. Mokslininkams pavyko ištirti, kad prieš „akmenines bobas“ kai kurios Centrinės ir Vidurinės Azijos tautos statė akmeninius karius. Tai patvirtinama senuosiuose kinų rankraščiuose, kuriame išliko aprašyti tiurkų karių ritualai: „Pastate, esančiame virš kapo, statomas nupieštas numirėlio atvaizdas ir kovų, kuriose jis dalyvavo, aprašymai. Paprastai būdavo statoma tiek akmenų, kiek priešų jis nužudė…“ Kituose kinų šaltiniuose taip pat kalbama apie akmeninius ženklus.
Skirtinga buvo „akmeninių bobų“ paskirtis. Vienos buvo tarsi paminklai palaidojimo vietose. Kitos žymėjo klajoklių tautų kelius. Trečiosios buvo pastatytos nugalėtojų vadų garbei. Šalia tokių skulptūrų buvo suguldomi akmenys, simbolizuojantys nugalėtų priešų skaičių arba laimėtus mūšius.
Tokiu būdu primityviuose akmeniniuose atvaizduose ne tik buvo įkūnijamos protėvių dvasios – tai buvo savotiškas akmeninis metraštis, kuriame palikuonims iš kartos į kartą buvo perduodamos klajoklių genčių gyvenimo taisyklės ir papročiai.