Ar valdovas Pakalis skrido įkosmosą?
Donas Cheronimas tuo net neabejoja – žinoma, skrido. Jis energingai palaiko daugelio žinomų mokslininkų iš įvairių šalių teoriją apie tai, kad Bakalio imperijoje valdžios struktūros buvo sukurtos iš išorės. Tiesa, donas Cheronimas tuo pačiu net negalvojo, kad jis tokiu būdu atmeta kitą ne mažiau garsių mokslininkų teoriją apie tai, kad imperijoje valdė dinastija, kurios valdovai valdžią perduodavo savo palikuonims. Tiesą pasakius, jis net nesusipažinęs su tomis teorijomis.
Pats žinomiausias ilgai Bakalio imperiją valdžiusioje dinastijoje, susiformavusioje per tūkstantį imperijos egzistavimo metų, yra Kiničas Chanabas Pakalis I – nevienareikšmė ir paslaptinga figūra. Jis pradėjo valdyti 615-ais metais, o mirė 683-ais metais šalies sostinėje Lakamchoje, kuri tuo metu buvo vienas iš nuostabiausių miestų dabartinėje Centrinėje Amerikoje. Pakalio valdymo metai yra pats Bakalio imperijos klestėjimo laikotarpis. Po jo mirties šalį ištiko krizė, kuri tęsėsi iki IX amžiaus vidurio, kai imperija žlugo.
Pakalis pirmiausia pagarsėjo kaip valdovas-statytojas. Jo valdymo metais buvo pastatyta Užrašų šventykla ant pačios aukščiausios laiptuotos miesto piramidės viršūnės, savo architektūriniu tobulumu žavintys rūmai su apžvalgos bokštu, puikios Saulės, Kaukolių, Kryžiaus šventyklos ant piramidžių… Valdovas tuo pačiu dabartiniams mokslininkams paliko daugybę galvosūkių ir temų ginčams bei diskusijoms. Vienas iš tokių galvosūkių yra imperatoriaus kapavietė.
Donas Cheronimas manęs paklausė: „Senjore, ar jūs žinote, kad 1952-ųjų metų birželio mėnesį aš buvau kartu su donu Albertu Rusu?“. Mano pašnekovas tarsi apmirė, laukdamas audringos mano reakcijos – nuostabos, o gal netgi susižavėjimo šūksnių. Tačiau nieko panašaus nebuvo, nes aš apie to meto įvykius nieko nežinojau. Nebuvo man žinomas nei Alberto Ruso vardas, nei 1952-ųjų m. birželio mėnesį įvykiai, nutikę Palenkėje. Senasis indėnas atsiduso ir šiek tiek pamokančiu išminčiaus tonu man ėmė pasakoti apie juos.
1952-ųjų m. birželio 15 d. archeologas Albertas Rusas Luiljeras, parašęs ne vieną mokslinį darbą apie Centrinės Amerikos indėnų genčių istoriją, lydimas darbininkų užlipo į Užrašų šventyklos piramidės viršūnę. Lipdamas suskaičiavo 69 ilgus laiptus. Rusas, kaip tikras mokslininkas, pastebėjo, kad šis skaičius gali būti neatsitiktinis – juk būtent tiek metų valdovas Pakalis valdė šalį. Piramidė buvo statoma, kai valdovas buvo gyvas. Jei tai nėra atsitiktinumas, tai reiškia, kad Pakalis tiksliai žinojo savo mirties datą. Tai buvo pirmoji neįminta Pakalio mįslė. O toliau prasidėjo dar įdomesni dalykai.
Donas Cheronimas tęsė savo pasakojimą: „Donas Albertas man parodė vieną plokštę šventyklos grindyse. Jos šonuose buvo tokie akmeniniai kaiščiai, panašiai kaip kamščiai. Man jos nesukėlė didelio susidomėjimo, tačiau donas Albertas iš karto susidomėjo. Jis man liepė kaiščius išimti, o plokštę pakelti. Teisybę pasakius, mane nelabai traukė tai daryti. Juk ne juokas lįsti į šventyklą, ardyti plokštes. Juk tai dievų namai. Į šventyklas šiaip sau, iš smalsumo, nėra reikalo vaikščioti… Tačiau tada aš dar buvau visai jaunas, berniūkštis. Tėvas mane donui Albertui išnuomavo ir gavo pinigus. Taigi, jei pasakė, turėjau klausyti“.
Aš šioje vietoje trumpam pertraukiau savo pašnekovą: „Donai Cheronimai, ir kaip dievai reagavo? Nubaudė jus? Juk pasakojama, kad tie žmonės, kurie prasiskverbė į Egipto piramides, buvo rūsčiai nubausti…“
Donas Cheronimas įtartinai į mane pažiūrėjo – ar nejuokauju. Tačiau pamatęs rimtą mano akių žvilgsnį, atsakė: „O kaip kitaip? Žinoma, kad nubaudė. Nežinau, kaip susiklostė dono Alberto Ruso likimas, tačiau po to man gyvenime nesisekė. Žmona buvo pikta, gyvenime nieko nepasisekė pasiekti – kad ir kokio darbo imčiausi, viskas baigdavosi bankrotu. Sūnūs seniai paliko namus ir jau keletą metų nebuvo aplankyti. Nieko gero… Ir tiems, kurie su manimi dirbo šventykloje, gyvenime nesisekė. Daugelio jau nebėra gyvųjų tarpe…“
Tačiau mane daugiau domino kiti reikalai: „O kas buvo po plokšte Užrašų šventykloje?“ Donas Cheronimas truputį patylėjo, po to pasakojo toliau: „Ten buvo urvas. Žemyn vedantys laiptai. Viskas buvo užversta akmens luitais ir smulkiais akmenimis. Turiu prisipažinti, kad apsidžiaugiau – pamaniau, kad šis urvas mus nuves prie lobio, pavyks praturtėti. Urvą mes valėme greitai ir noriai, nors jis užverstas buvo sąžiningai. Užtrukome visus metus, kol išvalėme viską iki paties dugno… O kai nusileidome į rūsį, man pasidarė taip baisu, taip baisu… Aš neišlaikiau, išlipau iš rūsio, man jau jokio lobio nebesinorėjo. Iš tikrųjų ten jo ir nebuvo. Buvo atkasta valdovo Pakalio kapavietė…“
Leidžiantis siaurais ir stačiais laiptais žemyn į piramidės vidų, užima kvapą. Nežiūrint į tai, kad dabar laiptai ir rūsys yra apšviesti, leidžiantis žemyn apima lengvo košmaro jausmas. Išnyksta visi išorinio pasaulio garsai, tyla tampa spengianti, tiesiog slegianti.
Ant laiptų pakopų, kur yra akmeninių plokščių sujungimai, krentantys šešėliai ima judėti, tarsi būtų atsiradę nuo fakelų šviesos. Šie šešėliai atrodo, tarsi kristų nuo baisių ir piktų būtybių. Nuo drėgmės ir karščio ima prakaituoti visas kūnas, nėra kuo kvėpuoti, sudrėkę drabužiai prilimpa prie kūno… Tikra skaistykla.
Laiptų papėdėje yra nedidelė kamera, o joje – sarkofagas. Tik tai ne tikrasis valdovo Pakalio sarkofagas, o tik jo imitacija. Ir sarkofago dangtis irgi imitacija. Tikrasis sarkofagas saugomas Nacionaliniame antropologijos muziejuje Mechike.
Apie tai, koks vaizdas prieš akis atsivėrė 1953-iais metais, prisimena pats Albertas Rusas: „Iš tirštos tamsos rankinio žibintuvėlio šviesoje išryškėjo fantastiško, nežemiško pasaulio paveikslas. Atrodė, kad tai yra didžiulis pasakiškas grotas, išskaptuotas lede. Sienos spindėjo ir žaižaravo, tarsi sniego kristalai saulės šviesoje. Palei sienas stovėjo didžiuliai stalaktitai. Kapavietė priminė apleistą šventyklą. Jos sienos buvo padengtos skulptūrinėmis figūromis iš alebastro. Beveik visas grindis dengė didžiulė ir puikiai išsilaikiusi akmeninė plokštė su reljefiniais piešiniais.
Plokštė buvo pakelta automobilinių domkratų ir rąstų pagalba. Ji svėrė apie 5 tonas. Po šia plokšte pasirodė besąs masyvus akmeninis blokas su keista išpjova, kuri iš pirmo žvilgsnio priminė žuvį. Išpjovą sandariai dengė specialus dangtis, tiksliai sutampantis su išpjovos kontūrais. Galinėje dangčio dalyje buvo aptiktos dvi skylės, užkištos akmeniniais kaiščiais- lygiai taip pat, kaip buvo plokštėje, dengusioje įėjimą į urvą.
Kai buvo pašalinta ir ši paskutinė kliūtis, prieš tyrinėtojų akis atsivėrė nuostabus vaizdas – visas sarkofago vidus buvo išklotas ryškiai purpurine medžiaga, kuria majai visada uždengdavo aukštos kilmės numirėlius. Medžiagos fone geltonavo stambaus vyro skeletas, žaliai-mėlynomis dėmėmis išryškėjo nefrito papuošalai. Dėl didelės drėgmės kaulai pasidarė labai trapūs, tačiau išliko beveik nesuirę. Mokslininkai nustatė, kad skeletas priklausė stipriam ir aukštam (tiems laikams) maždaug 40-50 amžiaus vyrui, kurio ūgis buvo 1,73 m. Skelete nebuvo pastebėta jokių patologijų.
Išorinėje plokštės pusėje senovės meistro rėžtukas išraižė gana simbolinė sceną. Apatinėje dalyje buvo gana atstumianti, baimę kelianti kaukė – žandikauliai ir nosis be audiniu, didžiulės iltys, tuščios akiduobės. Ši pabaisa – tai Žemės dievo atvaizdas. Pagal senovės Meksikoje gyvenusių tautų mitologiją, ši dievybė maitinosi gyvomis būtybėmis, nes visa, kas gyva, po mirties sugrįžta į žemę. Jo galvą puošia keturi daiktai, iš kurių du majams asocijuojasi su mirtimi, o kiti yra gimimo ir gyvenimo simboliais.
Ant pabaisos kaukės sėdi šiek tiek atsilošęs atgal gražiais ir tvirtai rūbais apsirengęs žmogus. Jis įdėmiai žvelgia aukštyn į keistą kryžių, kuris seniesiems majams įkūnija „gyvybės šaltinį“ – stilizuotą kukurūzo burbuolės atvaizdą. Ant „kryžiaus“ skersmens keisčiausiai susiraitęs lankstus gyvatės su dviem galvomis kūnas. Šių galvų nasruose matomi žmogeliukai su lietaus dievo kaukėmis. Pagal majų prietarus, gyvatė visada susijusi su dangumi, dangaus vandeniu – lietumi.
Albertas Rusas šį atvaizdą siejo su kukurūzų dievu, kuris kiekvienais metais miršta, tačiau visada atgimsta. Garsusis radinys pritraukė viso pasaulio mokslininkų dėmesį, sukėlė didžiulį susidomėjimą radiniu, tačiau mokslininkų nuomonė buvo kitokia.
Kad ir kokias viena kitai prieštaraujančias hipotezes kėlė mokslininkai, jie visi sutarė dėl vieno – kapavietėje buvo palaidotas VII amžiaus Palenkėje gyvenęs valdovas. Jis, dar būdamas gyvas, virš savo kapavietės pastatė piramidės ir šventyklos kompleksą. Šiuo valdovu galėjo būti tik Kiničas Chanabas Pakalis I. Tačiau šventykloje aptiktuose raštuose buvo rašoma, kad jis valdė 69 metus ir mirė būdamas 80-ies metų amžiaus! Sarkofage buvo aptikti beveik dvigubai jaunesnio žmogaus palaikai! Mokslininkai tvirtina, kad vis tik tai yra Pakalis, o jo amžius – tai dar viena mums palikta mįslė.
Labai išsiskyrė mokslininkų požiūris į tai, ką veikia žmogus, pavaizduotas ant sarkofago dangčio. Ko gero, pačios žinomiausios šiandien hipotezės autorius yra Erichas fon Denikenas, šveicarų rašytojas ir archeologas, savo laiku daug triukšmo sukėlusio vokiečių dokumentinio filmo „Prisiminimai apie ateitį“ scenarijaus autorius. Jis atidžiai ištyrinėjo Užrašų šventyklos plokštėje pavaizduoto žmogaus atvaizdą ir padarė išvadą, kad „ant sarkofago pavaizduota figūra yra tiksli kosmonauto, sėdinčio prie kosminio laivo valdymo pulto, kopija. Žmogus vieną koją laiko ant pedalo ir žiūri į prietaisus, sumontuotus prieš akis. Iš laivo uodegos matomas išmetamų dujų pėdsakas“.
Vėliau ši hipotezė susilaukė daugybės šalininkų įvairiose pasaulio šalyse. Į tyrinėjimus įsijungė inžinieriai, susiję su kosminės technikos konstravimu. Jie ant piešinio, esančio ant sarkofago dangčio, „uždėjo“ kitą brėžinį – tarpplanetinio kosminio laivo kabiną su atitinkamais valdymo prietaisais. Pagal Denikeno versiją, piešinyje buvo pavaizduotas Pakalis, įkūnijantis patį paslaptingiausią ir prieštaringiausią senovės indėnų panteono dievą „Plunksnuotąją gyvatę“. Įvairiose tautose šis dievas buvo vadinamas skirtingai- actekai jį vadino Kecalkoatliu, majai -Kukulkanu, inkai – Verakoče. Iki mūsų laikų išlikusiuose padavimuose pasakojama, kad šis dievas atvyko iš šiaurės „ugnies gyvačių vežimu“, jis pats buvo baltaveidis ir su barzda, kas vienareikšmiškai rodo apie neindėnišką kilmę. Kecaolkatlis (jis ir Kukulkanas, ir Verakočė) faktiškai sukūrė indėnų civilizacijas, suteikdamas laukiniams gyventojams žinias ir išmokydamas amatų. Pirmiausiai vietiniai gyventojai buvo išmokyti žemdirbystės, jiems buvo atskleistos nepaprastos kukurūzų grūdelių savybės.
Žinomi senovės Amerikos istorijos specialistai Linda Selė ir Deividas Fraidelis taip pat yra įsitikinę, kad senovės meistrai ant sarkofago dangčio pavaizdavo valdovą Pakalį. Tačiau jis pavaizduotas ne už raketos prietaisų, o stovintis prie „pasaulių medžio kamieno, besileidžiančio į požeminio pasaulio nasrus“. Šiai nuomonei patvirtinti buvo pateikti tokie argumentai: „Šalia krentančio Pakalio matoma schematiškai pavaizduota pabaisos, nešančios aukojimo taurę su Saulės glifu, galva. Šis specialus glifas vaizduoja Saulę ties požeminio pasaulio riba, kur yra perėjimas tarp gyvybės ir mirties, ir yra ypač simbolinės jėgos simbolis. Valdovas, kaip ir Saulė, pereis per požeminį pasaulį, kad savo kelionės pabaigoje vėl pasirodytų rytiniame horizonte“. Taip mano mokslininkai, neigiantys bet kokias užuominas apie kosmines Pakalio keliones. Ir šie mokslininkai turi nemažai savo šalininkų.
Sugrįžę iš archeologinio draustinio, mes su donu Cheronimu užsukome į vietinę smuklę, kur ilgai sėdėjome, gėrėme atšaldytą pulkę – raugintas kaktusų sultis, ir niekaip negalėjome baigti kalbų apie Lakamchos paslaptis. Savaime suprantama, kad donas Cheronimas, jaučiantis potraukį gražiems pasakojimams, negalėjo netapti Pakalio kosminių kelionių hipotezės šalininku. Kaip žinoma, paslaptys traukia ir užburia. O Palenkėje jų dar labai daug – iš 500 šiai dienai aptiktų senosios Bakalio imperijos sostinės pastatų atkasta ir ištirta apie 40. Nėra jokios abejonės, kad mūsų laukia dar nepaprasti, sukrečiantys atradimai, kurie, tikėkimės, padės įminti mįsles, paliktas Kiničo Chanabo Pakalio I, didžiojo Bakalio imperijos valdovo.
Šaltinis: Mįslės ir Faktai