Apie sensacingą atradimą pranešė italų mineralogas Vincentas de Mikelė. Dirbdamas Kairo muziejuje, jis atsitinkinai atkreipė dėmesį į neįprastą gelsvai žalios spalvos brangakmenį, įtvirtintą vėrinio, priklaususio garsiajam Egipto faraonui Tutanchamonui, centre. Po atkaklių mokslininko prašymų akmuo buvo perduotas ekspertizei, kurios metu buvo nustatyta, kad tai visai ne retas mineralas, o… stiklas. Šio stiklo amžius žymiai viršija pačios ankstyviausios Egipto civilizacijos amžių. Niekas negali paaiškinti, kaip šis keistas stiklo gabaliukas pateko į faraono vėrinį. Po kiek laiko panašaus stiklo pėdsakų buvo aptikta Sacharos smėlynuose.
Po tyrimų mokslininkai padarė išvadą – paslaptinga nežemiška medžiaga atkeliavo iš kosmoso platybių meteoritu. Stiklo masė susiformavo dėl labai aukštos – daugiau nei 800°C temperatūros, kuri susidarė, kai kosmoso „svečias“ atsitrenkė į Žemės paviršių. Tačiau jokių kraterio pėdsakų numanomoje meteorito kritimo vietoje mokslininkams aptikti nepavyko. Buvo iškelta hipotezė, kad dangaus kūnas galėjo susprogti ore – kaip garsusis Tunguskos meteoritas. Beje, bandant pirmąją atominę bombą 1945-ais metais Naujosios Meksikos valstijoje (JAV), buvo pastebėta, kad smėlyje dėl aukštos temperatūros susidarė stiklo sluoksnis. Tik šis sluoksnis buvo plonesnis, nei Sacharoje. Tai leidžia manyti, kad Egipte įvykusi kosminė katastrofa buvo labai didelė.