Mokslininkai įtaria, o dauguma jau netgi tvirtai yra įsitikinę, kad absoliučiai visi gyvūnai ir augalai turi stipresnių ar silpnesnių telepatinių sugebėjimų. Galima papasakoti apie paprasčiausią pelę.
Prieš pusę amžiaus bandymus su pele atliko prancūzų mokslininkai Z.Meje ir R.Soven, kurie labiau žinomi Pjero Diuvalio ir Evelinos Montrdon slapyvardžiais. Mokslininkams teko sugalvoti pseudonimus, kad nebūtų viešai išjuokti po savo bandymų rezultatų paskelbimo.
Įsigiję pelę bandymams, prancūzų mokslininkai nusprendė su ja atlikti gal šiek tiek žiaurų ir labai ilgą, tačiau gana įdomų eksperimentą. Jie patalpino pelę į dėžę su pertvarą, pro kurią pelė galėjo, nors ir gana sunkiai, pralįsti į kitą pusę. „Patalpa“ buvo įrengta taip, kad
į kiekvieną jos pusę spontaniškai buvo paduodama nestipri, tačiau jaučiama elektros srovė. Kada ir į kurią dėžės dalį bus pajungta srovė – to nežinojo net patys eksperimento sumanytojai ir vykdytojai, nes visą šį procesą valdė atsitiktinių skaičių generatorius.
Mokslininkai to nežinojo, o štai pelė… žinojo! Žinoma, jai irgi tekdavo pajusti elektros srovę, tačiau tūkstančius kartų pelei to pavyko išvengti – ji arba suspėdavo per pertvarą išlįsti į kitą dėžės pusę, arba pasilikdavo savo pusėje – pagal aplinkybes. Kokiu būdu graužikas nuspręsdavo kurioje pusėje bus pajungta srovė, iki šiol niekas negali pagrįstai paaiškinti.
Mes taip mėgstame savo įprastinį, „popierinį“ paštą lyginti su sraigės greičiu. Tai tikriausiai visiems suprantama, paaiškinimų nereikia. Tačiau labai mažai kas žino, kad dar prieš 130 metų sraigės vos netapo paties greičiausio to meto ryšių priemonės – telegrafo – elementais. Suprantama, niekas nesiruošė niekur sraigių siųsti. Atvirkščiai, joms reikėjo būti savo vietose. Visa tai atrodė sekančiai: dešimtis ar daugiau sraigių buvo sustatoma į eilę taip, kad jos tarpusavyje liestųsi. Po to pirmoji sraigė būdavo paveikiama silpna elektros srove, kad tik sraigė nepatenkinta truktelėtų uodegą. Buvo pastebėta, kad paskutinė eilėje esanti sraigė taip pat truktelėdavo uodegą.
O toliau buvo dar įdomiau. Po to, kai sraigių eilutė būdavo išardoma, o pačios sraigės perneštos Į kitus kambarius, netgi nugabentos Į kitas šalis – efektas išliko! Pakakdavo buvusią pirmąja eilutėje sraigę paliesti laidininku, kuriuo tekėjo silpna srovė, buvusi paskutinė sraigė iš karto sureaguodavo Į šį „smūgį“, truktelėdama uodegą.
Informacija apie šiuos nepaprastus bandymus su sraigėmis pasirodė 1878-ais metais. Juos atliko tyrinėtojas Hugo Caimanas, kuris ir aprašė „paties lėčiausio gyvūno panaudojimo galimybę greitam ryšiui“.
Vėliau šių bandymų pagrindu buvo pasiūlyta idėja sukurti biologinį telegrafą, kurio vienais svarbiausių elementų turėjo būti sraigės. Tam reikėjo pririnkti reikiamą kiekį sraigių, kiekvienai sraigei priskirti atitinkamą raidę, t.y. sukurti dvejus sraigių raidynus ir juos sujungti Caimano eksperimento pagalba. Po to vieną „raidyną“ būtų galima perkelti kad ir į kitą žemyną ir iš tenai siųsti telegramas.
Tačiau vis tik laidinis telegrafas pasirodė labiau tinkamesnis. O paties lėčiausio gyvūno telepatiniai sugebėjimai nebuvo nei patvirtinti, nei paneigti. Tolimesni bandymai su sraigėmis nebebuvo atliekami.
Nors tai ne visai taip. 1933-iais metais viename Berlyno laikraštyje buvo išspausdintas Van Rosemo straipsnis, kuriame jis aprašė savo bandymus, atliktus su sraigėmis. Beje, šį bandymą gali pakartoti bet kuris norintis, tik reikia prisirinkti pakankamai sraigių.
Štai kaip buvo vykdomas eksperimentas: Van Rosemas dviejuose atskiruose kambariuose pastatydavo dvi šachmatų lentas. Ant vienos lentos išdėliodavo sraiges-pateles, o ant kitos lentos tuose pačiuose langeliuose patinėlius. Pakakdavo rankomis perkelti vieną ar kelias pateles į kitus langelius, patinėliai iš karto imdavo neskubėdami keisti savo poziciją lentoje, šliauždami į naujus langelius, kurie sutapo su tais, į kuriuos buvo perkeltos patelės.
Pabaigai dar papasakosim dvi mažai žinomas istorijas, kurios parodo telepatinį ryšį (kitoks terminas šiuo atveju netinka), kuris susidaro tarp žmogaus ir gyvūnų.
Vieną iš šių istorijų aprašė amerikiečių rašytojas Denisas Bardensas knygoje „Telepatai gyvūnai“. Pagyvenusi dama išėjo pasivaikščioti prie jūros. Takelis ėjo šalia stataus skardžio. Netikėtai moteris suklupo ir nuriedėjo stačiu šlaitu žemyn. Ji gana sunkiai susižeidė, negalėjo paeiti, o mobilių telefonų tais laikais dar nebuvo. Iš namiškių greitu laiku niekas nesiruošė moters ieškoti, nes jos pasivaikščiojimai užtrukdavo gana ilgai. Taigi, damos gyvybei iškilo pavojus.
Po kiek laiko prie gulinčios moters atskrido žuvėdra. Paukštis buvo moteriai pažįstamas – ji kartais pamaitindavo žuvėdrą duona, kai ši atskrisdavo prie jų namo. Paukštis šalia moters neišbuvo nė minutės. Kažkokiu būdu supratusi, kad vyksta kažkas blogo, žuvėdra pakilo ir nuskrido tiesiai link nukentėjusiosios namų, kur snapu ir sparnais ėmė daužyti stiklą ir palangę. Kai iš namo išėjo žmonės, žuvėdra tarsi kvietė juos sekti paskui ją ir taip nuvedė prie sužeistos savo „draugės“. Kaip žuvėdra suprato, kad moteriai reikalinga pagalba? Kol kas niekas negali atsakyti į šį klausimą.
Ir dar viena istorija, tik šį kartą ne tokia dramatiška. Greičiau tai galima pavadinti eiliniu eksperimentu, kuriame bandomaisiais objektais buvo paprasčiausios akvariumo žuvytės. Daktaras Robertas Morisas iš Šiaurės Karolinos (JAV) universiteto, gyvūnų elgsenos tyrinėtojas, atliko štai tokį bandymą. Jis tris auksines žuveles įleido į akvariumą ir savo asistentui liepdavo labai atidžiai stebėti, kuri iš šių žuvyčių yra labiausiai susijaudinusi, o pats išeidavo iš patalpos. Po kiek laiko daktaras grįždavo į patalpą ir savo nuožiūra semtuvu išgriebdavo iš akvariumo vieną žuvytę. Įdomu tai, kad dažniausiai tai būdavo ta pati žuvytė, kurią asistentas pažymėdavo, kaip pačią neramiausią. Susidaro įspūdis, kad žuvytė jaudindavosi, iš anksto žinodama, kad bus pagauta.
Su tom sraigėm nieko ypatinga. Taip pat būtų ir su žmonėmis, elektra duotų paskutiniam 🙂
Bet tai kaip paaiskinsi, kad pasui jas atskyrus wiena nuo kitos pirmajai duodamas elekrosokas, o paskutine wistiek pajudina uodega. jos net nesiliecia
Panašiai kaip žaibai. Žaibai yra sąveika tarp debesų ir žemės, o eina per orą. Taip pat ir sraigės, įelektrintos, o srovė keliauja oru.
kur matei sraiges su uodegom.siaip sis puslapis apiemistika yra puikus ir idomus.sekmes!
Esu mates laida, kur buvo atliekamas ekspermentas su skruzdelem, tj imete viena skruzdele i inda slidu, kad negaletu pabegt ji, o po kiek laiko pradejo skruzdeles i ta inda tuntais varyt “islaisvint belaisve“. Kaip manot, ar tai gali buti telepatija ar koks kitas susikalbejimas??
Jo, su skruzdėm yra keistas. Pvz vieną supraiškyk ir užkelk kur paprastai nėra jų, jos vistiek ateis jau prie negyvos ir ja išsineš. Va čia jau logiško paaiškinimo nėra.
kodėl near…visi už vieną, vienas už visus…kaip bebūtų, jos yra viena bendra didelė šeima…tai jei viena mirštą, jiw nori ją kaip ir palaidoti atminti tiksliau sakant 🙂