Bendravimas su mirusiaisias

Megė Harš-Fišbach iš Liuksemburgo pradėjo eksperimentuoti su EBF (elektroninio balso fenomenu) dar 1984 m. Iš pradžių jos vyras Julijus buvo skeptiškai nusiteikęs, bet teigiami rezultatai vėliau jį įtikino paranormalia tų balsų kilme. Sutuoktinius pasiekė dvasios per kanalą, dubliuojantį „Euro-signalinis tiltas“. 1986 m. balsas patarė jiems perjungti savo televizoriaus anteną ir persijungti aparatą į neklausomą kanalą. Harš-Fišbachai paklausė patarimo ir pasistatė videokamerą.

Sutuoktiniai išvydo ekrane šmėkštelint keletą atvaizdų. Ką nors atpažinti buvo sudėtinga, nes vaizdai greitai keitėsi. Jie įrašinėjo maždaug dešimt minučių, po to atsuko juostą ir paleido lėčiau. Po kelių kadrų pasirodė vyriškio atvaizdas, tai buvo kadaise miręs giminaitis, pagrindinis komunikuotojas per Eurosignalo tiltą. Per kitus pranešimus jis informavo Harš-Fišbachus, kad mokslinė tiriamoji grupė organizuojama Anapus, o jie privalo tą patį daryti žemėje.

Julijus ir Megė Harš-Fišbachai teigia nustatę dvipusį ryšį su dvasių pasauliu naudodami televizorius, kompiuterius, telefonus ir faksus

Sutuoktiniai paklusniai įsteigė „Cercle d’Etudes sur la Transcom-munication“ (CETL), kuri verčiama Transkomunikacijų Studijų Ratas -TSR. Netrukus būtybė, pasivadinusi „Techniku“, susisiekė su jais ir pranešė, kad ji atsakinga už tyrimų koordinavimą ir komunikavimą tarp abiejų šalių. Technikas pranešė, kada bus kitas pranešimas ar perteiktas atvaizdas, kad jie būtų pasiruošę jį įrašyti.

Harš-Fišbachai ir jų grupė sukūrė abipusį ryšį su būtybe. 1988 m. gavo pranešimą, kad juos pasirinkę dvasiniai komunikantai, kurie projektą pavadino „Laiko tėkme“ ir siekia patobulinti ryšį tarp abiejų pasaulių. Po to komunikacinės priemonės tobulėjo, dabar jas sudaro kompiuteriai, telefonai ir faksai.

„Laiko tėkmės“ dalyviai buvo žymūs žmonės, tarp jų ir devyniolikto šimtmečio britas tyrėjas seras Ričardas Bartonas, Fridrichas Jurgensonas, Konstantinas Raudivė ir Tomas Edisonas. 1995 m. balandį Harš-Fišbachai gavo faksą neva iš mokslinės fantastikos rašytojo Žiulio Verno, kuris
mirė 1905 m. Regis, stilius atitiko prancūzų rašytoją. Be to, gautas paveikslas tvarkingai nusiskutusio Verno, vilkinčio modernią tuniką aukšta
apykakle. „Laiko tėkmės“ operatoriai taip pat susisiekė su kitomis ITK grupėmis, nors TSR buvo jų pagrindiniai kontaktuotojai. Be abejonės, svarbiausia tariamų komunikacijų atrakcija yra vaizdai, neva parodantys „Laiko tėkmės“ operatorius dirbant. Ironiška, tačiau tai ir yra jos silpnoji pusė.

Po kurio laiko moters dvasia komunikantė, vardu Svejen Salter, perėmė „Techniko“ pareigas ir užmezgė glaudžius ryšius su Harš-Fišbachais.
1992 m. balandžio 28 Vokietijoje, Adolfo Houmo televizoriaus ekrane pasirodė Fridricho Jurgensono atvaizdas. Pasak TSR, Svejen Salter
atvaizdas iškart materializavosi jų kompiuteryje, atsistodamas greta ekrano su identišku Jurgensono atvaizdu. Galvosūkis buvo tai, kad Svejen
Salter atvaizdas buvo labai panašus į Megę Harš-Fišbach!

Transkomunikacijų Studijų Ratas -(TSR) laboratorija

1991 m. TSR atgamino paveikslą, kurį, jų teigimu, gavę paranormaliu būdu. Jame buvo filmų režisierius Džordžas Kukoras ir Tomas Edisonas. „Laiko tėkmės“ perdavimo stotyje – laboratorija su įrengimais labai panaši į šiuolaikinę žemišką laboratoriją. Dar keisčiau, kad Edisonas,
kuris mirė 1931 m., vilkėjo pastarojo dešimtmečio stiliaus drabužius: eilutę, marškinius ir kaklaraištį. Intriguoja tai, kad modernusis Edisonas
ir jo atvaizdas, nufotografuotas prieš pat mirtį, beveik nesiskiria. Tai dar kartą pasirodė per kitą TSR padarytą nuotrauką, joje buvo artimas
Harš-Fišbachų draugas. Ernstas Mackes mirė 1992 m. lapkričio 26 po ilgos ligos. 1993 m. vasario 4 Harš-Fišbachas tvirtina gavęs laišką iš jo savo kompiuteryje.

Ar mirusiųjų vaizdiniai tikrai materializuojasi kompiuteryje bei televizoriaus ekrane, ar tai tik šiuolaikiškas triukas fotogtafijos su dvasiomis,
kaip senovinėse nuotraukose? Šimtmečio pradžioje klestintys fotografai darė „dvasių“ veidus: mirusieji pasirodydavo virš galvų gyviems giminaičiams studijinėse nuotraukose. Kai kurie šiuolaikiniai dvasių atvaizdai kelia tokių pat abejonių, kaip ir jų antrininkės senienos. Rašytojas ir tyrinėtojas Rojus Štemanas taip komentavo „Psichikos naujienose“: „Keista, jie tie, iš Anapus, bandydami sukurti mokslinį ir psichinį proveržį, kažkodėl kopijuoja senas falsifikuotas bibliotekines nuotraukas“.

Paprastas ir tiesmukiškas atsakymas būtų tas, kad jie yra sukurti apgavikiškais būdais. Bet jeigu taip, grupės žmonių turėjo laikytis ypatingos
konspiracijos, ir tai nebūtų lengva tęsti. Ar gali būti, kad ITK tyrinėtojai tapo sukčių aukomis? O gal į jų kompiuterių sistemas įsiskverbė rašeivos kompiliatoriai? Ar galėtų tos nuotraukos būti paranormaliu būdu pagaminta piktavališkų būtybių klastotė?

Komentuok su Facebook paskyra: