Užuomina iš ano pasaulio

1936m -ų m. vasario 13 d. po tiltu, esančiu tarp dviejų nedidelių Italijos miestelių Čiano ir Katancano, buvo aptiktas 19-mečio džiuzepės Verardžio kūnas. Ant negyvėlio buvo tik apatiniai rūbai, o kiti rūbai netvarkingai mėtėsi netoliese. Čiano policija padarė išvadą, kad džiuzepė nusižudė.

Į šį oficialų policijos pranešimą jaunuolio giminaičiai ir draugai žiūrėjo labai skeptiškai. Džiuzepė neturėjo jokių priežasčių baigti gyvenimą savižudybe. Tačiau ant vaikino kūno buvo tokie pažeidimai, kurie negalėjo atsirasti jam nušokus iš 10-ies metrų aukščio ant minkštos ir žole apaugusios žemės. Tačiau niekas policijos išvadų nesiėmė ginčyti, byla buvo užversta. Tačiau po kelių metų ši istorija vėl iškilo į viešumą.

1939-ų m. sausio 5 d. 17-metė Marija Talarika, kuri nepažinojo nei Džiuzepės, nei jo giminių ar draugų, su savo senele ėjo per tą patį tiltą. Staiga mergina sustojo, jos kūnas ėmė drebėti, kol Marija parkrito ant tilto ir neteko sąmonės. Senelė ir netoliese buvę kiti žmonės merginą paėmė ant rankų ir parnešė namo. Greitai mergina atsipeikėjo, tačiau tai jau buvo ne Marija Talarika. Žemu vyrišku balsu ji pareiškė, kad yra Džiuzepė Verardis.

Nerimstanti Džiuzepės dvasia visiškai užvaldė Mariją. Pirmiausia ji liepė parašyti laišką vaikino motinai, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo parašytas raštu, visiškai atitinkančiu Džiuzepės raštą. Vėliau dvasia privertė merginą atkurti lemtingojo vakaro, kuris vaikinui buvo paskutinis gyvenime, įvykius. Dvasia pademonstravo kaip tą vakarą Džiuzepė gėrė vyną ir žaidė kortomis. Paklusdama dvasiai, Marija gėrė vis daugiau ir daugiau vyno, nors anksčiau per pietus išgerdavo tik po taurę. Vėliau dvasia atvaizdavo muštynes, kurios kilo ant tilto tarp Džiuzepės ir kitų lošėjų.

Italų psichologas ir psichiatras Ernesto Bocanas

Kitą dieną pas Mariją atvyko Džiuzepės motina. Vaikino dvasia ją iš karto atpažino ir papasakojo apie visus sužeidimus, aptiktus ant jos sūnaus kūno. Dar daugiau – Marija Džiuzepės balsu pasakė žudikų vardus. Kaip vėliau paaiškėjo, kai kurie iš šių žmonių jau buvo išvykę iš Čiano.
Tos pačios dienos vakare Marija, vedama Džiuzepės dvasios, nuėjo į tą vietą, kur buvo aptiktas žuvęs jaunuolis. Ten ji nusirengė ir atsigulė po tiltu – toje pačioje vietoje ir tokia pačia poza, kurioje prieš 3 metus buvo aptiktas vaikinas. Mergina keletą minučių pagulėjo nejudėdama, po to jos kūnas sudrebėjo ir Marija tarsi vėl atsipeikėjo. Tai vėl buvo ankstesnioji Marija Talarika. Tačiau ji neatsiminė nieko, kas su ja vyko dvi dienas po to, kai su senele ėjo tiltu.

1939-ais metais Italijos spauda daug rašė apie šį nepaprastą įvykį. Jį taip pat tyrinėjo žymus to meto italų psichologas ir psichiatras Ernesto Bocanas. Remiantis šiuo tyrimu 1940-ais metais buvo išspausdinta mokslinė ataskaita.

Komentuok su Facebook paskyra: