1891-ais metais amerikiečių paleontologas Ervinas Barboras Nebraskoje aptiko labai keistus spiralinius darinius. Atrodė, kad kažkoks milžinas, tarsi išdykaudamas, į žemę susuko didžiulį kamščiatraukį, o po to jį išsuko – dėl to ir liko keisti spiraliniai pėdsakai. Nors pats Barboras keistiesiems radiniams suteikė pavadinimą „velnio spiralės“ (taip jie vadinasi ir šiandien), mokslininkas pats niekada netikėjo mistine šių spiralių, siekiančių kelių metrų gylį nuo žemės paviršiaus, kilme. Paleontologas nuo pat pradžių manė, kad tai iš senų laikų išlikę suakmenėjimai. Tačiau kas galėjo palikti tokios taisyklingos formos vertikalius požeminius urvus?
Ervinas Barboras manė, kad „velnio spiralės“ – tai didžiulių gėlavandenių augalų liekanos. Pagal vieną iš versijų, teritorijoje, kurioje keistieji dariniai buvo aptikti, prieš 20 milijonų metų tyvuliavo didžiulis ežeras. Tačiau Barborui prieštaravo kitas mokslininkas – Teodoras Fuksas, kuris teigė, kad šie dariniai gali būti susidarę sausumoje – tai gali būti gyvūnų, kurie buvo šiuolaikinių graužikų protėviais, urvai. Tačiau Barboras kategoriškai atmetė tokią idėją. Norėdamas įrodyti savo tiesą, jis 1896-ais metais Amerikos geologų draugijos posėdžio dalyvius tiesiog pribloškė, parodydamas idealios formos darinius. Mokslininkas pareiškė, kad gyvūnai tiesiog nesugebėtų išrausti tokios idealios formos tunelius, išlaikyti tokią simetriją. Jeigu šių spiralių kilmė susijusi ne su vandeniu, o su sausuma, tai juos galėjo palikti tik augalai, pavyzdžiui, didžiuliai šakniavaisiai.
Tiesa, vėliau mokslo pasaulis sužinojo, kad savo demonstracijai Barboras parinko pačius geriausius suakmenėjusių spiralių pavyzdžius, kurie geriausiai tiko jo „augalinei teorijai“. Nors buvo ir kitų suakmenėjusių spiralinių derinių, ne tokios taisyklingos formos. Bet tuo metu paleontologui niekas nesugebėjo paprieštarauti, todėl jo teorija dar 8 metus buvo laikoma pagrindine. Tačiau tik iki to meto, kol tiesa pati savaime pateko mokslininkams į rankas.
1904-ais metais Karnegio (Pitsburgo priemiestis, Pensilvanijos valstija, JAV) Gamtos istorijos muziejaus darbuotojų komanda vienos tokios suakmenėjusios spiralės viduje aptiko kažkokio gyvūno liekanas. Iš karto tapo aišku, kas iš tiesų žemėse paliko keistuosius urvus. Tai paaiškino ir neįprastų subraižymų buvimą kai kuriuose pavyzdžiuose. Šie subraižymai buvo nagų, kuriais senovės gyvūnai rausė savo urvus, pėdsakai. Rastasis gyvūnas buvo identifikuotas kaip paleokastoras -tolimas šiuolaikinių bebrų protėvis. Jų liekanų buvo ir anksčiau aptinkama Amerikoje, tik šį kartą pavyko aptikti ir gyvenamąjį būstą.
Paleokastorai gyveno oligoceno epochos, kuri baigėsi prieš 23 milijonus metų, pabaigoje. Jei pasakyti tiesą, tai šie iškastiniai bebrai mažai kuo priminė savo dabartinius giminaičius. Pirma, jie buvo žymiai mažesni: aukštis ties ketera – apie 12 cm, kūno ilgis – 30 cm (dabartinio bebro ilgis – 1-1,3 m, aukštis ties ketera – iki 35 cm). Antra, paleokastorai gyveno išskirtinai sausumoje, jie turėjo galingus žandikaulius ir urvų rausimui pritaikytas priekines galūnes. Trečia, šiuolaikiniai bebrai gali pasigirti savo galingomis uodegomis, kai tuo metu paleokastorai turėjo nedideles uodegas, būdingas graužikams, rausiantiems urvus, pavyzdžiui, ondatroms. Ko gero, vienintelis dalykas, kuo panašūs paleokastorai ir dabartiniai bebrai – tai darbštumas ir kūrybingumas: vieni prieš milijonus metų rausė spiralinius urvus, kiti dabartiniai laikais stato nepaprastas užtvankas.
Įdomu, ką apie žemėse esančias spirales galvojo vietiniai gyventojai? Juk negalėjo būti, kad šių darinių nepastebėjo daugybė kartų šiose žemėse gyvenančių indėnų. Pasirodo, kad indėnai tikrai pastebėjo keistąsias spirales! Nebraskoje gyvenančios lakotų genties indėnai išsaugojo pasakojimą apie „senelius-bebrus“, kurie išgelbėjo pasaulį nuo požeminių pabaisų.
Vietovę, kurioje buvo aptiktos spiralės, indėnai daug amžių vadino Blogosiomis Žemėmis. Laikas nuo laiko aptikdami prieš milijonus metų išmirusių dinozaurų skeletus, indėnai manė, kad jie iki šiol kelia pavojų. Juk požeminiai monstrai gali atgyti bet kuriuo metu! Žmonės ypač saugojosi Vunteichilos – didžiulės į gyvatę panašios pabaisos, su kuria nuolat kovojo Vakinianas (Žaibo Sutvėrimas). Norėdamas, kad senieji pabaisos daugiau neišlįstų į žemės paviršių, Žaibo Sutvėrimas metė iššūkį: „Ar yra drąsuolių, kurie gali pasiaukoti tam, kad išgelbėtų pasaulį?“. Į šį kvietimą atsiliepė bebrai. Jis sutiko savo noru pavirsti akmenimis, kad neišleistų į žemės paviršių gilumoje slypintį blogį. Nuo to laiko indėnai garbina senovės bebrus, o jų suakmenėjusius spiralės formos urvus vadina „bebrų nameliais“. Beje, „seneliai-bebrai“ gali apsaugoti žmones ne tik nuo iškastinių monstrų, bet ir nuo užkeikimų, todėl amuletai, pagaminti iš bebrų dantų, yra ypač vertinami. Kol mokslo pasaulis daugiau kaip 10 metų laužė galvą apie „velnio spiralių“ prigimtį, indėnai jau seniai viską žinojo, tik jų niekas paprasčiausiai nepaklausė.
Mūsų dienomis „velnio spiralės“ – vienas iš Nebraskos Agate Fossil Beds nacionalinio draustinio įžymybių. Vaikščiodami po Blogąsias Žemes, turistai ir šiandien gali pamatyti iš šlaitų išlindusias keistas spirales. O pačiame muziejuje saugomos paslaptingojo spiralių sukūrėjo -tolimojo šiuolaikinio bebro protėvio.
