Devonšyro velnio paslaptis

Ši paslaptinga ir žiauroka istorija prasidėjo 1985-ųjų m. vasario 8 d. Anglijos pietuose esančioje Devonšyro grafystėje, Laimo įlankos pakrantėje. Eksmuto miesto, kuris yra prie Ekso upės, įtekančios į Laimo įlanką, gyventojai saulėtą ir šaltą rytą išėjo į lauką ir pamatė keistus pėdsakus, ryškiai išsiskiriančius neseniai iškritusiame sniege. Pėdsakai buvo panašūs į mažų kanopų įspaudus. Miestelio gyventojai sunerimo, kai kuriuos jų apėmė panika – jie nusprendė, kad Dievas tikrai juos paliko, todėl pas juos apsilankė pats velnias.

Kai sumaištis kiek praėjo, turintys šalčiausią protą ir savitvardą gyventojai ėmė apžiūrinėti paslaptingus pėdsakus. Visų mačiusiųjų nuomone, jų negalėjo palikti nė vienas tuose kraštuose gyvenantis gyvūnas, nors patys pėdsakai kažkiek priminė asilo kanopų pėdsakus. Kiekvieno pėdsako ilgis buvo 10 cm, plotis – 7 cm, o atstumas tarp pėdsakų – 20 cm. įdomiausia buvo tai, kad pėdsakai driekėsi idealiai tiesia linija, todėl buvo nutarta, kad juos galėjo palikti būtybė, kuri juda dviejų kojų pagalba!

Buvo ir dar vienas ypatumas – nors naktį iškritęs sniegas buvo minkštas, kiekvienas kanopos įspaudas buvo padengtas ledo plutele, kuri dar labiau paryškino pėdsakus sniege.Tokie įspaudai galėjo palikti tik tokiu atveju, jei kanopos (ar tai, kas paliko šiuos pėdsakus) sniege būdavo trumpą laiką ir buvo… karštos!

Devonšyro vietovė Anglijoje

Žmonės nusprendė pasekti pėdsakais ir pažiūrėti, kur jie nuves. Tačiau jų laukė dar viena mįslė. Tiesi pėdsakų linija, nė trupučio nenukrypdama nuo tiesės, kirto tvoras, pakildavo ant namo stogų ar 3 m aukščio šieno kaugių. Vienu atveju pėdsakai buvo matyti ant vamzdžio, kuris buvo pritvirtintas prie stogo lietaus vandeniui nutekėti. Ant kito namo pėdsakai ėjo siauru antrojo aukšto karnizu. Tačiau įdomiausia buvo tai, kad visais atvejais, nežiūrint į jokias kliūtis, atstumas tarp pėdsakų buvo lygiai 20 cm.

Nežinoma būtybė tokiais žingsniai perėjo Eksmutą ir pasuko į šiaurę, po kiek laiko stačiu kampu pasuko į vakarus, persikėlė per 3 km pločio Ekso upės žiotis į kitą krantą, čia vėl stačiu kampu pasuko į pietus, pasiekė Tinmugo miestelį ir baigėsi ties ledu sukaustytos Laimo įlankos pakrante. Tačiau nepailstantys pėdsekiai juos aptiko priešingame įlankos krante. Nežinoma būtybė, vėl patekusi į sausumą, pasuko į pietvakarius, praėjo per keletą kaimų ir mažų gyvenviečių, įveikė apsnigtus laukus ir ganyklas, pasiekė Biktoną, vieną iš Totneso miesto rajonų. Šioje vietoje pėdsakai visiškai išnyko. Paslaptingojo keliautojo nueitas kelias buvo daugiau nei 160 km.

Vietinės bažnyčios pastorius D.M.Makgreivas ramino susijaudinusius parapijiečius, įtikinėjo juos, kad nieko ypatingo neatsitiko, o pėdsakus sniege paliko iš žvėryno pabėgusi… kengūra. Tačiau iš kur pas kengūrą atsirado kanopos ir kaip jai pavyko šaltu oru per vieną naktį nukeliauti 160 km, perlipant tvoras, užlipant ant namų stogų, šventasis tėvas paaiškinti negalėjo. Vietiniai gudruoliai siūlė ir kitas versijas, tačiau ir jos buvo neįtikinamos. Buvo teigiama, kad pėdsakai priklauso šlubam kiškiui, rupūžei, ūdrai, didžiuliam paukščiui, kuris atskrido iš žemyno, bei kitokios nesąmonės.

Nuo šio paslaptingo įvykio praėjo beveik 160 metų, tačiau mįslė iki šių dienų neatskleista, ji ir toliau kelia susidomėjimą mokslininkams, žurnalistams ir šiaip smalsiems žmonėms. Neretai yra aptinkami nauji dokumentai – raštiški liudininkų parodymai, senų laikraščių iškarpos – padedantys priartėti prie mįslės įminimo ir leidžiantys iškelti naujas šio įvykio versijas.

Vienas iš kanopos įspaudų Devonšyro paplūdimyje

Vienas iš svarbiausių tokių dokumentų – knygos „Mįslės ir pastabos iš Devono ir Kornvolio“ fragmentai. Šią knygą parašė Doulišo miestelio pastoriaus dukra Henrieta Fersdon ir išleido XIX amžiaus 6-7-ame dešimtmetyje. Štai kas rašome knygoje apie paslaptingąjį įvykį: „Pėdsakai atsirado naktį. Kadangi mano tėvas buvo pastorius, pas jį atėjo kiti parapijiečiai. Jie visi kartu ėmė aptarinėti paslaptinguosius pėdsakus, kuriuos buvo galima aptikti visame Douliše. Šie pėdsakai buvo nedidelės kanopos formos, o kai kuriuose pėdsakuose tarsi matėsi pentinų atspaudai…
Iki šios atsimenu, kokie ryškūs ir nerimą keliantys buvo šie pėdsakai, kiek daug jų buvo ir kokią baimę jie sukėlė mano ir kitų žmonių galvose. Aš tada pagalvojau, kad tokius r palikti didžiulės laukinės katės. Labai bijojau, kad patarnautojas gali užmiršti nakčiai užrakinti visas duris…“

1957-ųjų m. rudenį žurnale „Tomorrow“ („Rytojus“) buvo atspausdintas paranormalių reiškinių tyrėjo Eriko Dinguolo straipsnis „Velnias vėl vaikšto“. Šiame straipsnyje buvo pateiktas 26-ių metų amžiaus Kolino Vilsono pasakojimas. Šis žmogus vėliau tapo gana žinomu rašytoju. Pasakojama, kad 1950-ųjų m. vasarą viename iš tuščių jūros paplūdimių Devonšyre ant lygaus ir drėgno smėlio, kurį suspaudė jūros bangos, pastebėjo keistus pėdsakus, panašius į kanopų paliktus ženklus. Iš pažiūros šie pėdsakai buvo palikti labai neseniai, jie buvo ryškūs, tarsi „juos kažkas išpjovė peiliu ar įspaudė kažkokiu aštriai išgaląstu instrumentu“. Atstumas tarp pėdsakų buvo apie 180 cm, palikti pėdsakai buvo kur kas gilesni, nei tie, kuriuos smėlyje paliko basos Vilsono kojos. O juk jis svėrė daugiau nei 80 kg.

Keisti pėdsakai prasidėjo prie pat vandens, tačiau atgalinių pėdsakų niekur nesimatė. Susidarė įspūdis, kad pėdsakai atsirado vos kelios minutės iki to, kol į paplūdimį užsuko Vilsonas. Jei jis būtų atėjęs keliomis minutėmis anksčiau, tai, gali būti, būtų susitikęs akis į akį su pačiu Devonšyro velniu! Vėliau Vilsonas prisijungė prie šią mįslę bandančių įminti tyrinėtojų. 1988-ais metais Londone buvo išleista Vilsono knyga „The Encyclopedia of Unsolved Mysteries“ („Neįmintų paslapčių enciklopedija“), kur skyriuje, skirtame Devonšyro velniui, autorius rašė: „Pėdsakai atrodė taip, tarsi būtybė kažko ieškojo. Ji klaidžiojo po namų kiemus ir laipiojo stogais. Susidarė įspūdis, kad jai visiškai nepažįstamas žmonių gyvenimo būdas.“ O toliau Vilsonas parašė kai ką, kas sukėlė tikrą sensaciją.

„Vienas iš laikraščio „Illustrated London News“ („Iliustruotosios Londono naujienos“) korespondentų pateikė garsaus britų poliarinio tyrinėtojo Džeimso Roso užrašų fragmentą. Sie užrašai buvo padaryti 1840-ųjų metų gegužės mėnesį. Kai Roso vadovaujamos ekspedicijos laivai išmetė inkarus prie vienos netoli Antarktidos esančio ‘

Kergeleno archipelago salos, ekspedicijos nariai didžiai nustebo, kai apsnigtoje pakrantėje pamatė kanopų pėdsakus. Poliarininkai patraukė į tą pusę, kur vedė pėdsakai, tačiau greitai pasiekė akmenuotą pakilimą, kuriame nebuvo sniego. Šioje vietoje pėdsakų nebesimatė. Kanopų palikti pėdsakai šioje vietovėje buvo visiškai nepaaiškinami, nes šiose salose negyveno jokių kanopinių gyvūnų“.

Jau mūsų dienomis šis pasakojimas gavo visiškai netikėtą ir keistą tęsinį. Paaiškėjo, kad vienas iš Roso ekspedicijos dalyvių, Klarkas Peris, baigęs tarnybą britų kariniame jūrų laivyne apsigyveno Devonšyro grafystėje. Jei tiksliau, tai jau minėtame Tinmuto miestelyje, esančiame už 10 km į pietvakarius nuo Eksmuto. 1980-ais metais tarp velionio Klarko popierių buvo aptiktas jo rašytas dienoraštis ir dagerotipas (senovinė fotografija), kurioje buvo pavaizduotas pats Klarkas, rankoje laikantis kažkokį nežinomą rutulio formos daiktą. Vartant dienoraščio puslapius ir skaitant reguliarias ir išsamias pastabas, susidarė štai toks senų dienų įvykio vaizdas.

Daiktas, su kuriuo buvo nufotografuotas Klarkas, buvo metalinis rutulys, kurį jis parsigabeno iš Kergeleno. Klarko tvirtinimu, Džeimsas Rosas nors ir papasakojo, kad saloje buvo aptikti keisti pėdsakai, tačiau sąmoningai nutylėjo, kad sniege buvo aptikti du keisti metaliniai rutuliai, kuris vienas buvo sveikas, o kitas – sudaužytas. Kanopų pėdsakai prasidėjo būtent nuo sudaužytojo rutulio ir idealiai tiesia linija tęsėsi link akmeningos kalvos. Klarko nuomone, šie aptiktieji rutuliai buvo nukritę iš dangaus. Tyrinėtojas dar priduria, kad visą tą laiką, kai ekspedicija buvo saloje, tyrinėtojų neapleido jausmas, kad kažkas netoliese jų slepiasi ir nenuleidžia akių.

Kai ekspedicijos laivai pasuko link Tasmanijos salos, abu rutuliai – tiek sveikasis, tiek sudaužytasis – gulėjo Klarko Perio daiktų dėžėje. Kai kiti jūreiviai sužinojo, kokius suvenyrus Klarkas gabena iš Kergeleno, juos apėmė prietaringa baimė. Bendrakeleiviai ėmė įkalbinėti Perį, kad jis išmestų rutulius per bortą. Tačiau Klarkas nepasidavė jūreivių įkalbinėjimams, tada šie pareikalavo, kad Peris paliktų laivą su visais rutuliais, kai
tik jie pasieks pagrindinį Tasmanijos miestą ir uostą Hobartą. Šį kartą Klarkui teko paklusti daugumos reikalavimams ir jis paliko laivą. Po kiek laiko jam pavyko įsidarbinti jūreiviu į kitą laivą, kuriuo 1842-ųjų metų rudenį sėkmingai sugrįžo į Angliją. Viso šio plaukiojimo metu Peris niekam nepratarė nė žodelio apie daiktus, gulinčius jo skrynioje.

Klarkas apsigyveno Tinmute, susirado darbą sausumoje, o skrynelę su paslaptingais rutuliais paslėpė namo rūsyje. Ten skrynia pragulėjo 13 metų, iki 1855-ųjų m. vasario 3 d. Šį lemtingą vakarą Peris su kelių bičiulių kompanija grįžo namo. Visi vyrai jau buvo gerokai įkaušę. Linksmybės tęsėsi Klarko namuose. Vienu metu apgirtęs šeimininkams svečiams papasakojo apie rūsyje laikomus keistuosius rutulius. Svečiai iš karto pareiškė norą apžiūrėti iš tolimų kraštų parvežtas keistenybes. Visi nusileido į rūsį, kur Klarkas iš skrynios ištraukė rutulius. Sugėrovai garsiai pareiškė, kad sveiką rutulį būtinai reikia atidaryti ir pažiūrėti, kas yra jo viduje. Visi iš eilės iš visų jėgų ėmė trankyti per rutulį gana masyviu plaktuku. Po vieno smūgio iš rutulio vidaus pasigirdo krebždėjimas, o rutulio paviršiuje atsirado įtrūkimas. Klarkas iš karto prablaivėjo, išprašė savo sugėrovus namo, o pats nuėjo miegoti.

Kitą rytą, prieš einant į darbą, Klarkas nusileido į rūsį ir apžiūrėjo rutulį. Įtrūkimas buvo žymiai platesnis. Peris suprato, kad suvenyras bet kuriuo metu gali skilti pusiau. Šioje vietoje Perio dienoraštis nutrūksta kelioms dienoms – tai labai keista, nei iki to laiko Peris smulkiai viską fiksuodavo jame. Kitas įrašas buvo padarytas 1855-ųjų m. vasario 7 d. Jame buvo vienintelis sakinys – tą dieną Klarkas planuoja keliauti į Tinmuto paplūdimį, kur rutulius išmes į jūrą, o pats keliaus į Eksmutą, kur savaitgalį praleis su draugais. Tai buvo paskutinis įrašas dienoraštyje.

Tinmute ir šiandien gyvena Klarko giminaičiai, iš kurių pavyko sužinoti, kad Peris mirė Biktone naktį į vasario 9 d., t.y. ten, kur baigėsi 160 km ilgio Devonšyro velnio kelionė, prasidėjusi Eksmuto paplūdimyje. Ar tai reiškia, kad velnias iš tikrųjų kažko ieškojo, kaip savo knygoje teigia Kolinas Vilsonas? Ieškojo jis konkrečiai Klarko Perio, turėdamas tikslą jį nužudyti. Juk buvęs jūreivis buvo vienintelis žmogus visoje Devonšyro grafystėje, miręs tą naktį.

Kodėl ir kokiu būdu būtybė iš rutulio nužudė žmogų? Kas vėliau nutiko šiai būtybei? Galima teigti, kad Devonšyro velnias turėjo tikslą atsikratyti nepageidaujamo liudininko, kuris pakėlė uždangą nuo jam į rankas patekusių keistųjų rutulių. Atsakymas į antrąją pirmojo klausimo dalį randamas mirties liudijime, kuriame rašoma, kad Klarkas Peris mirė nuo širdies raumens plyšimo, kurį sukėlė stiprus dvasinis sukrėtimas. Reikia manyti, kad tai buvo neapsakomas siaubas, kuris apėmė Klarką, kai jis pamatė naktį pas jį atėjusį nekviestą svečią. Norint atsakyti į antrąjį klausimą, reikia prisiminti atsitikimą su Kolinu Vilsonu, nutikusį 1950-ųjų m. vasarą paplūdimyje. Gali būti, kad tiek 1855-ais, tiek 1950-ais metais žmonės matė tos pačios būtybės pėdsakus, tik per praėjusius 95 metus ji žymiai paaugo.

Įvairiais laikais spaudoje pasirodydavo pranešimai apie keistų dvikojų kanopinių būtybių paliktus pėdsakus. Šie pėdsakai buvo aptinkami ir sniege, ir smėlyje. Tai vyko ne vien tik Devonšyre ir Kergelene. Pėdsakai buvo aptikti Škotijoje 1839-1840-ųjų metų žiemą (laikraščio „Times“ 1840-ųjų m. kovo 13 d. numeris), Lenkijoje 1855-ais metais (laikraščio „Illustrated London News“ 1885-ųjų m. kovo 17 d. numeris), Belgijoje 1945-ais metais (žurnalas „Doubt“, Nr.20, 1945-ieji m.), Brazilijoje 1954-ais metais (Bernardo Chuvelmanso knyga „Nematytų gyvūnų pėdsakais“).

Komentuok su Facebook paskyra: