Tarp antgamtiškų padarų, kurie vaikščioja po planetą, nė vienas nėra toks gąsdinantis kaip demonas, arba velnias, kuris įkūnija blogio jėgą. Liudijimai apie jo pasirodymus siekia pirmuosius krikščionybės amžius, ir nuo to laiko jis įsivaizduojamas kaip pusiau žmogus pusiau ožys su kanopomis ir ragais kaktoje. Istorikai yra pažymėję jo panašumą su Panu, senovės graikų gamtos dievu, pažįstamu iš jo orgijų ir girtuoklysčių.
Pirmiesiems krikščionims dievų kultas, į kurį įėjo ir vieni, ir kiti, iš tikrųjų turėjo atrodyti kaip duoklė pačiam šėtonui. Vėlesniais amžiais demonai pasirodydavo tarp žmonių pasivertę miško raganomis, apsėstais ponaičiais ir net tokiais naminiais gyvuliais kaip šunys ir katės. Vis dėlto „ožio“ archetipas pergyveno visas tas mutacijas. O jo kanopos davė dingstį labiausiai istorijoje įsimintiniems Forto reiškiniams.
1885 metų vasario 8 dieną Anglijos Devono grafystės žmones apėmė panika, kai sniege buvo rasti mįslingi pėdsakai, kurie, be abejonės, buvo velnio darbas (apie šią istoriją jau rašėme: Devonšyro velnio paslaptis ). Tai buvo kanopų pėdsakai, kurių ilgis buvo dešimt centimetrų ir plotis šeši centimetrai, o tarpas tarp jų buvo dvidešimt centimetrų. Pėdsakai tęsėsi daugiau kaip šimtą penkiasdešimt kilometrų. Jie atsirado tik per vieną naktį, o nueitas nuotolis buvo toks pat nepaaiškinamas kaip ir kai kurių pėdų išsidėstymas. Padaras, kuris iš karto buvo sutapatintas su velniu, atrodo, nelėtindamas žingsnio perlipinėjo per sienas ir stogus, peršokinėjo per keturių metrų sienas ir net ištisus namus.
Prie Eksės upės pėdos dingsta viename krante ir atsiranda kitame. Vienoje vietoje pėdos dingsta prie nedidelio sienos plyšio ir vėl atsiranda kitoje sienos pusėje. Vasario 8 dienos pavakary prasidėjo precedento neturinti medžioklė, kurios tikslas buvo surasti demoną. Šis, be kita ko, buvo įspaudęs pėdas ir prie vienos bažnyčios durų. Po savaitės žinią apie atsitikimą išspausdino Londono laikraščiai.
Užgriuvo lavina hipotezių: vienisakė, kad pėdos priklauso milžiniškam paukščiui, kiti, kad šlubam kiškiui, iš zoologijos sodo pabėgusiai kengūrai ir dar kitiems gyvūnams. Matant žygį, kokį nežinomas padaras atliko sukardamas tokį nuotolį pėsčiomis per vieną naktį, atsirado teorija, kad pėdsakus paliko per pasaulį nusirangiusi padarų grandinė. Kita vertus, po to atradimo sužinota ir apie kitus panašius pėdsakus, užregistruotus Galisijos kalnuose ir prancūzų Kergeleno saloje, kur juos matė įžymus tyrinėtojas Džeimsas Rosas. Kitas panašus kelių kilometrų ilgio pėdsakas 1885 metų kovą pasirodė Glenorčio apylinkėse Škotijoje.
Velnio pėdsakų vėliau buvo rasta ir kitose vietose: Naujojoje Zelandijoje (1886 m.), Jungtinėse Valstijose (1908 m.) ir Belgijoje (1945 m.). 1950 metais pėdsakai vėl pasirodė Devone, bet reiškinys sukėlė kur kas mažesnį triukšmą negu prieš septyniasdešimt metų. 1970 metais pėdsakai buvo rasti ant Etnos kalno šlaitų Sicilijoje. Nė vienu atveju tų nerimą keliančių pėdsakų kilmės nustatyti nepavyko. Sužinota tik tiek, kad, kaip sako patarlė, velnias vaikščioja tarp žmonių.
Demonai yra dvasines butybes,kitaip sakant neturincios kuno,reiskia jie negali palikti pedsaku.
gali palikti pedsaku … jeigu nezinojai pats velnias tai turi kuna o kiti demonai kuna gauna tik giliai isikverbe i zmogaus arba gyvuno kuna ….