XX a. 8-ojo dešimtmečio viduryje, praėjus vos keletui metų nuo visuomenės susidomėjimo didžiapėdžio pėdsakais bumo, Floridos policiją užplūdo pranešimai apie tai, kad panašus padaras gyvena Floridos valstijos pelkynuose. Dauguma liudininkų apibūdino jį kaip panašų į beždžionę, vaikščiojančią stačiomis, 7 pėdų ūgio padarą, visą apaugusį šviesiai rudais gaurais.
Iš pasakojimų gali pamanyti, kad tai didžiapėdžio klonas, išskyrus vieną detalę — nuo beždžionės esą sklinda smarvė, panaši į supuvusių kiaušinių, mėšlo ir dramblio narvo dvoko mišinį. Vienas liudininkas tą smarvę palygino su skunko, besirausiančio šiukšlių mašinoje, skleidžiamu dvoku. Todėl ir padaras buvo pavadintas skunkbeždžione.
Po kiek laiko pranešimai apie skunkbeždžionę liovėsi. Liko surinktų baidyklės nuotraukų, pėdsakų, gaurų pavyzdžių, tačiau ji pati pranyko. Buvo padaryta prielaida, kad ją galėjo pagauti amerikiečių kariškiai ir nuvežti į Everdeidso nacionalinį parką. Pagal šią mieste kilusią versiją, padaras išgriovęs betono sieną galėjo pabėgti ir grįžti atgal į savo gimtuosius pelkynus. Kiti mano, kad skunkbeždžionė galėjo persikelti į Didįjį nacionalinį kiparisų draustinį, tačiau nė vienas iš 70 ten nuolat patruliuojančių eigulių niekada nėra jos matęs.
Vis dėlto pastaraisiais metais naujų pranešimų apie skunkbeždžionę vis gaunama iš Očapio, Floridos. Grupė turistų, vaikštinėjančių po Evergleidsą, pelkės pakraštyje išvydo milžinišką į beždžionę panašią būtybę. Vėliau ji buvo pastebėta sliūkinanti keliu netoli vietos ugniagesių komandos vado namų. Vyras greitai susirado kamerą ir nufilmavo baidyklę, traukiančią į pelkynus.
Nuotraukoje matyti didžiulė ruda gauruota pabaisa, tačiau netgi pats fotografas neatmeta tikimybės, kad tas padaras gali būti ir žmogus, persirengęs beždžione. Kokia tikimybė, kad skunkbeždžionė iš tikrųjų egzistuoja, jeigu net tiesioginiai liudininkai abejoja tuo, ką matė?