Elektroninis balso fenomenas – garsai iš pomirtinio pasaulio

Tyrinėtojai elektroninius balso fenomenus (EBF) apibūdina kaip nežinomos kilmės garsus, kurie tikriausiai plevena kokioje nors vietoje. Tie garsai buvo interpretuoti kaip mirusiųjų pranešimai, bet taip pat ir kaip būtybių, kurios gyvena kitoje dimensijoje, arba net nežemiškųjų svečių, ženklai. Ir net kaip gyvųjų pasąmonės projekcija arba kaip praeities pėdsakai, kurie toje vietoje išliko nepaliesti.

Elektroninio balso fenomeno tyrinėjimas siekia XIX amžiaus pabaigą, kai garsusis išradėjas Tomas Elva Edisonas sukonstravo fonografą, skirtą užfiksuoti mirusiųjų balso virpesius. Vis dėlto pirmasis EBF įrašas buvo atsitiktinai padarytas Frydricho Jurgensono, darbo „Visatos balsai“ autoriaus.

Tomo Edisono sukonstruotas fonografas

Kartą Jurgensonas, kuris buvo muzikantas ir kino prodiuseris, paliko lauke įjungtą magnetofoną norėdamas užrašyti paukščių čiulbėjimą. Kai išklausė įrašą, tarp paukščių garsų išgirdo žodžius švedų ir norvegų kalba apie paukščius. Eksperimentą jis pakartojo, ir šį kartą žodžiai jam pasirodė labiau pažįstami. „Jurgi… Jurgi… mano mažyli Jurgi“, – jam pasirodė, kad išgirdo. Balsas, be abejonės, buvo jo motinos.

1964 metais romanistas ir filosofas Konstantinas Rodivė taip pat pateko į elektroninį balso fenomeno pasaulį, į kurį atvedė motina. Kartą jis išėjo iš namų ir paliko įjungtą magnetofoną, o kai sugrįžo ir persuko juostą, išgirdo balsą savo mirusios motinos, kuri jį šaukė. Rodivė ėmėsi konstruoti aparatą, kuris sustiprintų garsus. Vėliau jį, žinomą goniometro pavadinimu, pagamino „Telefunkeno“ gamykla.

Pradedant praeito amžiaus devintuoju dešimtmečiu, aparatų, naudojamų palaikyti ryšiui su anuo pasauliu, padaugėjo. Sesuo ir brolis Megė ir Žiulis Harš-Firšbachai iš Liuksemburgo elektroninius balso fenomenus studijuoti sukonstravo keletą prietaisų, tarp jų ženklų eurotiltą, prietaisą įvairiems EBP pranešimams užrašyti. Anot jų, vėliau dvasios jiems nurodė, kaip sukonstruoti GA-1, audioprietaisą dialogui su mirusiaisiais palaikyti.

Paprastai elektroninis balso fenomenas būna girdimas ta kalba, kokią moka tyrinėtojas. Tas keistas faktas paskatino atsirasti hipotezei, kad EBF kyla iš savo pačių pasąmonės. Paslaptis, kaip jos pasiekia magnetofono juostą, buvo tyrinėjama elektroninio balso fenomeno specialisto Pedro Amoroso. Atlikęs daugybę eksperimentų, Amorosas priėjo prie išvados, kad, jei kokia šmėkla nori bendrauti su gyvaisiais, nėra reikalo skleisti garsus, kad koks nors mikrofonas pagautų jo pranešimus: pakanka tam tikrų modifikacijų ore aplink mikrofoną, kad pranešimas būtų įrašytas.

Taip pat, jei prieš savo burną laikysime labai jautrų mikrofoną ir ištarsime žodį be jokio garso, tai žodis bus įrašytas tartum mes jį būtume ištarę garsiai. Burnos ertmės formos pasikeitimai ore sukelia virpesius, kurių klausa nepagauna, bet mikrofonas pagauna. Ar kada nors patyrėte įspūdį, kad girdite balsą, kai tuo metu apie kažką mąstėte praverta burna? Galbūt jūs taip pat buvote tas, kuris skleidė beveik negirdimus garsus.

Komentuok su Facebook paskyra: