Populiariausias, geriausiai dokumentuotas ir moksliškai tirtas atvejis apie Mergelės Marijos apsireiškimą nutiko Medžugorejės kaime, buvusioje Jugoslavijoje. Nuo 1981 m., kai grupė vaikų ėmė regėti vaiduoklį, tą vietą aplankė 17 milijonų piligrimų. Apie šią istoriją apiemistika.lt jau rašė: Mergelės Marijos apsireiškimas. Šiame straipsnyje norėtumėme panagrinėti ne patį apsireiškimą, o tyrimus atliktus bandant išssiaiškinti kas gi nutiko Jugoslavijoje.
Viskas prasidėjo birželio 24, kai keturiolikametė Vicka Ivankovič ėjo per lauką. Netikėtai jos dėmesį patraukė keista šviesa ant miglose skendinčio kalvos šlaito. Kitą dieną, kai tas reiškinys pasikartojo, ji nubėgo ir susikvietę penkis draugus nuo dešimties ligi septyniolikos metų amžiaus.
Šviesa išsisklaidė į moters figūrą ilgais tamsiais plaukais. Ji vilkėjo pilkos spalvos mantiją ir baltą šydą. Kairėje rankoje ji kažką laikė, atskleisdama ir vėl slėpdama. Ji buvo palaikyta Mergele Marija, ir tarp jų įvyko pokalbis.
Nuo tos dienos vizijos regėtojai matė Mergelę Mariją nuolat ir su ja kalbėdavo. Susitikimų vieta buvo perkelta į kambarį kaime. Kiti susirinkusieji negalėjo nieko nei matyti, nei regėti, išskyrus vaikų kalbėjimus, tačiau pokalbio dalyviai tebuvo patys vaikai. Beje, vaikai klaupdavosi itin sutartinai.
Iš pradžių Tėvas Jozo Zovko, naujasis parapijos kunigas, nepatikliai vertino šį reiškinį ir svarstė, ar vaikai meluoja, ar serga psichine liga. Jis teiravosi jų, ar jie nevartoja vaistų ar narkotikų. Vieną dieną, jam besimeldžiant bažnyčioje, balsas jam tarė: „Eik ir apgink vaikus.“ Nespėjęs atverti durų, jis išvydo priešais subėgusius vaikus, kurie prašė apginti juos nuo milicijos: komunistų valdžios atstovai kreivai žiūrėjo į stebuklus.
Tėvas Jozo paslėpė vaikus, kol paieška buvo atšaukta. įsitikinęs vizijų tikroviškumu, Tėvas Jozo užstojo juos. Jam ne tik teko kovoti su valdžia, bet ir su galingais religijos atstovais. Spalį jis buvo areštuotas ir apkaltintas sąmokslo ruošimu. Praėjus aštuoniolikai mėnesių, Tėvas Jozo iš kalėjimo buvo perkeltas į Tichajiną, esantį už dvidešimties mylių nuo Medžugorejės.
Netrukus saujelė maldininkų virto didžiule minia. Pasibaigus susitikimui, kuris trukdavo tris ar keturias minutes, vaikai buvo smulkiai apklausinėjami pranciškono kunigo. Šis reiškinys tapo žinomas visame pasaulyje ir pripažintas netgi atsidavusių katalikų. Greta vizijų buvo skelbiamas ir stebuklingų gydomųjų galių veikimas. Ant Krizevaco kalno buvo pastatytas cementinis kryžius, kuris spindėdavo neonine šviesa. Šis reiškinys buvo užfiksuotas fotonuotraukose. Viso įvykio centre buvo vaikai ir jų bendravimas su Mergele Marija.
Tas bendravimas pasireiškė tuo, kad buvo žadama dešimt dangaus bausmių ženklų žmonijai. Apie kiekvieno ženklo pasirodymą vaikams buvo liepta pranešti kunigui, kuris turės paskleisti žinią. Bet dauguma ženklų nebūsią įspūdingi reginiai, pavyzdžiui, kaip šis: „Brangūs vaikai! Aš geidžiu, kad jūs taptumėte Jėzaus atspindžiu, kuris nušviestų tamsoje klaidžiojančių netikėlių pasaulį . Trokštu, kad jūs visi būtumėte šviesuliai ir šviesos liudytojai. Brangūs vaikai, jūs esate pašaukti į šviesą. Todėl gyvenkite šviesų gyvenimą ir skleiskite šviesą. Dėkoju už jūsų atsiliepimą į mano kvietimą.“
Devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai Džonas Kornvelas aplankė Medžugorejės kaimą ir apklausė daugelį šios dramos dalyvių, Vicka Ivankovič, viena iš vaikų, o dabar jau suaugusią moterį, smulkiai papasakojo apie susitikimus su antgamtinėmis būtybėmis. Ji apibūdino, kaip Mergelė Marija atsirado „šviesos paveikslu“ prieš tapdama trimate figūra.
Vieną kartą Mergelė Marija apsireiškė jai ir vienam berniukui Jakovui jo namuose. Mergelė Marija sakė, kad ji pasiima juos parodyti dangų. Jakovas nesutiko, bet ji paėmė juos už rankų ir jie trise ėmė kilti pro lubas ir virš jų, kol namas pranyko. Jie nusklendė į vietovę su „gražiomis gėlėmis ir angelais“.
Gilūs moksliniai tyrimai buvo atlikti tuo metu, kai vaikai buvo ekstazėje. Iškilo netikėtų rezultatų ir minčių. Mokslininkų grupei vadovavo profesorius Henris Džoijo iš Prancūzijos Montpeljė universiteto. Jie atliko įvairius testus, naudojo net elektroencefalogratą (smegenų rentgeną), elektrookuliogratą (įrenginį akies judesių diagramai nubraižyti), darė akies refleksinius tyrimus ir klausos ekspertizę! Grupė, kurioje buvo smegenų ir akių chirurgai, buvo penkis kartus nuvykę į Medžugoreję.
Jiems rūpėjo išsiaiškinti, kodėl regėtojai reagavo unisonu į tariamą apsireiškimą, kai jų akys buvo nukreiptos į apsireiškusios būtybės judesius, ir kodėl, kalba su ja, nė vienas garsas neišeidavo iš jų lūpų, nors jų gerklos tuo metu veikė, judėjo. Žodžiu, kaip galėjo būrys vaikų nesusitarę, bet sutartinai vienu laiku reaguoti tokiais vienodais judesiais, kokiais jie būtų reagavę tuo atveju, jei prieš juos stovėtų tikras žmogus?
Testų duomenys rodė, jog regėtojų sąmonė nebuvo pakitusi, nors skeptikai to ir tikėjosi, sakydami, kad vaikai serga smilkinių smegenų skiltelių epilepsija. Koordinuoti vaikų judesiai, manyta, buvo sąmoningas ar nesąmoningas vieno dominuojančio jų būrelio nario judesių kopijavimas. Bet kartais dalyvaudavo ne visi būrelio nariai, ir įvairūs variantai nieko nekeitė. Jų atsakymų trukmė buvo nuo 0.1 iki 0.4 sekundės. Elektrookuliogramos parodė, jog regėtojų akys reagavo tuo pačiu momentu, kai apsireiškusysis pasirodė. Psichologiniai tyrimai nerodė jų neurozės ar psichozės požymių.
Per psichologinius testus, kuriuos atliko profesorius Kadilhakas, paaiškėjo, jog subjektai buvę normalių protinių gabumų. Testai buvo neapgalvoti ir šiurkštūs. Vieną kartą kunigas nesterilia adata per suknelę dūrė vienai mergaitei, kol ši kalbėjosi su Mergele Marija. Tačiau mergaitė niekaip neparodė jaučianti skausmą. Italų mokslininkas daktaras Farina ir profesorius Santinis buvo rafinuotesni ir pritaikė algometrą regėtojų skausmo pojūčiui išmatuoti. Šis elektroninis prietaisas kalibruoja subjekto reakciją, palietus subjektą įkaitusiu metalu.
Normaliomis sąlygomis į įkaitinto metalo prisilietimą regėtojai reaguoja tokia pat sparta, kaip ir kiti – tarp 0.3 ir 0.4 sekundės. Tačiau susitikimo su apsireiškusią būtybe metu skausmo pojūtis nebuvo užregistruotas. Įkaitintas metalas buvo panaudotas septynias sekundes, po to bandymas buvo nutrauktas, kad nebūtų nudeginta iki žaizdų. Daktaras Santinis nustatė, jog ekstazės metu subjekto akys nerodė jokios reakcijos į dirgiklį.
Pritaikęs esteziometrą, prietaisą akies ragenos reakcijai matuoti, neužregistravo jokio reflekso. Akių nebuvo galima taip paveikti, kad jos mirksėtų ar ašarotų, o vyzdžiai, staiga apšviesti skaisčia šviesa, nesusitraukdavo. Mokslininkai turėjo progos įsitikinti, jog poveikis buvo perduotas tiesiog į smegenis, o ten, smegenų žievėje, jis blokuojamas.
Branduolinės fizikos profesorius Emanuelis More ir elektrochemikas Paulius Amezė išanalizavo aplinkos faktorius. Jie nustatė normalų radiacijos lygį.
Medžugorejė suteikė mokslininkams retą galimybę išbandyti įsivaizduojamus fantastiškus dalykus. Dvidešimtajame amžiuje buvo užregistruota 230 didesnių susitikimų su Mergele Marija. Ar mes privalome priimti tuos vaizdinius už tikrą tiesą? Ar Mergelė Marija tikrai aplanko vaikus iš savo buveinės danguje?
Įdomu pažymėti, jog kai kuriais atvejais reiškinys prasideda keista šviesa. Tik kai percipientai (suvokiantieji) nusprendžia, jog tai Mergelė Marija, tada vizija paklusniai įgyja jos pavidalą.
Pagal Jenny Randels: Gyvenimas po mirties.
