1993 m. vasarį „Psichikos naujienose“ buvo išspausdintas pranešimas apie penkiametį Pjetro Volpatą, gyvenantį Istranoje, Italija. Jis buvo
parblokštas automobilio, ir po avarijos jį ištikusi koma truko tris mėnesius. Atsigavęs jis papasakojo, ką išgyveno nelaimingo atsitikimo metu;
tai galima paaiškinti tik artimo mirčiai taško pojūčiu. Praėjęs tunelį ir išėjęs į šviesą, jis sakė tęsęs kelionę į nuostabaus grožio kraštą, kurį pavadino dangum.
Mažasis Pjetro apibūdino dangų kaip buveinę, kupiną šviesos ir muzikos. Jis susitiko ir kalbėjosi su daugeliu žmonių, kurių vardus prisiminė
atgijęs. Priblokšti pasakojimo, tėvai patvirtino, jog tai buvę seniai mirę šeimos nariai, apie kuriuos berniukas vargu ar galėjęs ką nors žinoti.
Galiausiai berniukui buvo pasakyta, kad jis negalįs likti danguje, nes tėvai pasiges jo žemėje. Nenoromis jis sutiko išvykti ir pabudo iš komos. Šį
atvejį patvirtino ir Viktoras Milanis, psichologas, kuris aplankė Pjetro ligoninėje.
Vis dėlto ši istorija išryškino pasikartojimą. Pjetro niekada nematė gyvo savo senelio, kuris buvo miręs prieš gimstant berniukui, bet jis sutiko jį danguje! Vienas ypatingas dalykas, leidęs tėvams nustatyti, kad tai būta senelio, buvo tai, kad jis šlubavo. Galima pamanyti, kad kūno yda ir sukėlė vaizdą dangaus, apgyvento paliegusių ir silpnų žmonių. Spiritistai mano, jog mirusieji gali pasirinkti išvaizdą ar formą, atpažįstamą
mums čia, žemėje. Slubumas galėjo pasitarnauti berniukui kaip įrodymas apibūdinti tiksliai tą, kurį jo tėvai atpažintų. Gal būtų buvę paprasčiau tam žmogui tiesiog ištarti: „Esu tavo senelis. Perduok savo motinai ir tėvui tai, kai grįši atgal.“ Tačiau šlubumas suteikė berniukui susitikimo įrodymo galimybę.
Kitas žmogus, kuris tariamai buvo nukeliavęs į dangų, bet jo kūnas gulėjo komos būklėje, buvo Herbertas Filis. Patekęs į autokatastrofą Bredforde, Vakarų Jorkšire, jis pasijuto traukiamas per tunelį ryškios šviesos link, o po to j ryškiai nutviekstą kraštovaizdį su „gražiais namais, dideliais žaliuojančiais medžiais, tvarkingais šaligatviais, kuriais vaikštinėjo laimingi įvairaus amžiaus žmonės.“ Nors negalėjo suvokti laiko, Filis mano, jog jis ten išbuvo tą laiką, kol gulėjo komos būsenoje, ir bendravo su žmonėmis iš praėjusių šimtmečių.
Tačiau jis pasakojo danguje regėjęs getus – vietas, kur ligos palaužti žmonės gyveno vargingai ir grūmėsi dėl duonos kąsnio. Cia susiduriame su dvasių pasauliu, kuriame neva egzistuojančios fizinio pasaulio bėdos. Galbūt Filis regėjo dangų iš savo požiūrio taško, nes tokį turėjo omenyje. Taigi pasakymui „Kiekvienas įsivaizduoja dangų savaip“ suteikiama visiškai nauja reikšmė.