Vienas įdomiausių persikėlimo iš vieno gyvenimo į kitą pavyzdžių aprašytas Amonio Bordžijos knygoje „Gyvenimas nematomame pasaulyje“. Autorius sako rėmęsis dvasių pranešimais, gautais Romos kataliko kunigo monsinjoro Roberto Bensono, kuris mirė 1914 m. Jie buvo perduoti Bordžijai nesąmoningo rašymo metodu. Tokio proceso metu dvasinė būtybė vedžioja mediumo ranką ar pasirinktą ryšio subjektą, kai šie yra perkeistos sąmonės būsenoje ir verčia juos užrašyti mintis ar pranešimus, kuriuos vadovas pageidauja perteikti. Rašymas vyksta automatiškai,
iš to ir susidarė toks terminas, nors skeptikai pripažįsta, jog šaltinis yra veikiau gili mediumo pasąmonė nei būtybė, egzistuojanti kažkur anapus.
Bensonas pasakoja, kaip prieš mirtį kunigas keletą kartų per dieną patyręs, „jog sklendžia į tolumą ir lengvai grįžta“, pajusdamas atsiskyrimą
nuo kūno. Jo mintys buvusios aiškios. Jis žinojo, jog netrukus mirs, ir troško persikelti. Netikėtai jis pajuto stiprų „poreikį atsikelti“. Jautėsi
taip, tarsi sapnuotų aiškų sapną suvokdamas, kas tuo metu vyksta, bet be fizinio pojūčio. Niekas kas priėjo mirties patalo nepastebėjo, kad jis atsikėlė.
„Pasisukdamas aš tada suvokiau, kas įvyko, – sako jis. – Aš mačiau fizinį kūną, gulintį be gyvybės ženklų lovoje, bet čia buvau aš, tikrasis aš, gyvas ir sveikas“. Kunigas suvokė kambarį ir žmones, nors jame buvo prieblanda. Jis stebėjosi matydamas, jog jo dvasinis kūnas vilki drabužius, tinkamus namų ruošai. Galbūt keisčiausia yra tai, kad Bensonas nesako, jog jautėsi atsiskyręs nuo kūno ir stebėjęs vaizdą iš viršaus, kaip iš esmės liudija kiekvienas, patyręs atsiskyrimo nuo kūno pojūtį, bet sakosi stovėjęs ant grindų. Tačiau, galimas daiktas, jis užmiršo
tai užfiksuoti.
Atsibudimo procesas truko tik keletą minučių, bet tik tada, kai jis suvokė savo pomirtinę būklę. Bensonas suprato, kad prie jo prisijungė kita dvasinė forma. Priešingai nuliūdusiems artimiesiems, stovintiems prie jo lovos, šis asmuo galėjo gerai jį matyti. Tai buvo gerai jam pažįstamas kunigas, miręs anksčiau. Jie pabendravę vienas su kitu „kaip įprasta žemėje – tai yra balso stygų pagalba šnektelėjome apie šį bei tą“.
Ateivis pasakė Bensonui nuvešiąs jį į naujus namus. Jis apgailestavo, jog dėl ligos jam teksią pamiegoti, todėl nepatartina keliauti į dangų.
Bensonui buvo liepta laikytis tvirtai ir užmerkti akis. Tada jis pasijuto kyląs į viršų. Po kurio laiko kunigas pajuto po kojomis pamatą. Atmerkęs
akis, jis išvydo, jog atvyko dvasios poilsiui į senus namus, tikriausiai parinktus norint palengvinti jo persikėlimą ir apsiprasti su nauju pasauliu.
Nėra galimybės sužinoti, ar Bordžijos žodžiai tikroviškai perteikia pranešimą apie kažkieno atvykimą į dvasių pasaulį, ar tiesiog kyla iš jo
vaizduotės gelmių bei lūkesčių. Bet tai tikrai atspindi istorijas, papasakotas daugelio kitų, kurie neva tikrai siunčia pranešimus iš pomirtinio gyvenimo.
Pagal Jenny Randels „Gyvenimas po mirties“