1940 metais, kai ant Anglijos ėmė kristi iš vokiečių bombonešių bombos, velionis Gaskuanis susisiekė su savo giminėmis ir paprašė jų nustatyti kontaktą su žuvusiais kareiviais. Iš kareivių dvasių gauta informacija buvo tiesiog neįtikėtina.
Štai pranešimas, gautas iš žuvusio kareivio: „Esu Simpsonas, įtrauktas į žuvusiųjų sąrašus. Aš turėjau grįžti namo, tačiau negaliu palikti draugų. Tėvynėje galėčiau atsidurti minties greitumu -laikas dabar neegzistuoja. Tačiau jei prarasiu kontaktą su vaikinais, vėliau bus sunku juos surasti. Jaučiu, kad mes galime čia kai ką nuveikti, ir jei tai tiesa, tai mes turime tęsti kovą. Kas gyvas, o kas miręs? Aš nelabai apie tai suprantu. Visi tokie panašūs, gal tik mirusieji yra energingesni ir nepavargsta. Aš ir toliau dirbu savo barbą, vadovaujant tam pačiam karininkui. Aplink mane tebėra dauguma tų pačių draugų. Mums tenka atlikti žygius į priešo teritoriją, pasinaudojant mintimis valdomais ginklais. Tai fantastika! Dabar mes galime beveik viską. Tai atrodo neįtikėtina, tačiau mes visi čia esam laimingi. Man visiškai nesvarbu, kad aš atsiskyriau nuo savo kūno. Tie, kurie liko žemėje, susiduria su tokiais sunkumais, kad mūsų pareiga juos palaikyti“.
O štai iš kareivio Džonsono gauta informacija: „Aš nežinojau, ką tai reiškia numirti. Galvojau, kad po mirties viskas baigiasi visiems laikams. Situacija kartais būdavo tokia, kad aš nesupratau, kaip mes dar laikėmės. Staiga viskas baigėsi, ir aš pasijutau labai gerai. Tačiau aš dar nesupratau, kad jau miriau. Man prieš akis matėsi mano sudarkytas kūnas, tačiau aš tuo negalėjau patikėti ir netgi bandžiau jį toliau nutraukti nuo pabūklo. Po to pamačiau kapitoną. Jis priėjo prie manęs, aš jam parodžiau savo kūną. Jis atsiduso, o po to pasakė: „Čia tai bent! Na ir planeta! Manau, kad verta tęsti“. Aš atsakiau: „Tikrai taip, ponas kapitone, tačiau kaip?“. Jis atsakė lygiai taip pat, kaip sakydavo anksčiau: „Žinoma, užtaisyk pabūklą, avigalvi“. Prie mūsų priėjo daugybė žmonių su išplaukusiomis formomis, kurie norėjo mums padėti. Negalima sakyti, kad pabūklas iššovė tikrąja to žodžio prasme, tačiau sviediniai iššovė – aš juos mačiau! Priešo lėktuvai, sukiojęsi danguje virš mūsų, staiga ėmė kristi žemyn. Aš negalėjau tuo patikėti! Nebuvo jokio garso, šūvis buvo begarsis. Tačiau mes visi pajutome pabūklo atatranką! Visa tai mus gerai nuteikė ir suteikė vilčių“.
Londonas, 1930 m. spalis, nacionalinė psichinių tyrimų laboratorija. Už šios paslaptingos įstaigos durų įvyko spiritizmo seansas, kuriame dalyvavo visa žurnalistų brolija. Kai buvo užmegztas ryšys su dvasia, kuri save vadino Karmaiklu Irvinu, visi nes sustabarėjo. Tai buvo dirižablio, prieš keletą dienų patyrusio baisią katastrofą, kapitonas. Greitai Irvinas pasakojo dirižablio žūties istoriją – jo kalboje buvo labai daug aviacinių ir techninių terminų. Iš pasakojimo sužinota, kad pirmiausia užsiteršė tepalo padavimo vamzdelis, o po to nustojo veikti vairas. Skraidantį aparatą ėmė mėtyti nuo vieno šono į kitą, kol prasidėjo gaisras. Išsigelbėti nepavyko nė vienam žmogui.
Irvino informacija buvo kruopščiai užrašyta. Tuo, kas vyksta, buvo sunku patikėti – atrodė, kad niekada nepavys atskleisti siaubingos katastrofos priežasčių. Tačiau neįmanoma tapo įmanoma, daugelis laikraščių išspausdino sensacingą medžiagą. Po trijų dienų į psichinių tyrimų laboratoriją atvyko ponas Carltonas. Tai buvo inžinierius, kuris tiesiogiai dalyvavo lemtingojo dirižablio kūrime. Išnagrinėjęs stenografiją, Carltonas buvo tiesiog sukrėstas: „Šiame nepaprastame dokumente, kuriame smukliai aprašyta visa tai, kas nutiko dirižabliui lemtingąją dieną, pateikta virš 40 išimtinai techninių detalių, kurių prasmę gali suprasti tik specialistas“. Oficialaus tyrimo metu buvo nustatyta, kad Karmaiklo Irvino pranešimas visiškai sutampa su tuo, ką pavyko sužinoti specialiajai komisijai.
nice:)
Zodziu as db sedziu ir per skype sneku su savo draugais Ir skaitau sitas istorijas nes mes ruosemes kelovinui Tad sitos istrijos labai idomios 🙂