Ne vieno laivo, plaukiojusio rytinėje Indijos vandenyno dalyje ir Persijos įlankoje, ekipažo nariams teko būti vieno iš pačio keisčiausio ir paslaptingiausio reiškinio vandenyne – milžiniškų šviečiančių ir besisukančių apskritimų vandens paviršiuje, o kartais ir virš jo – liudininkais! Jūrų archyvuose saugoma šimtai dokumentų, kuriuose užfiksuoti pranešimai apie matytus tokius reiškinius. Kai kurią medžiagą iš šių archyvų apibendrino ir išspausdino žinomas amerikiečių anomalių reiškinių tyrinėtojas Karlas Sukeris.
1907-ias metais amerikiečių spaudoje pasirodė laivo „Delta“ kapitono padėjėjo S.K.Patersono laiškas. Jame buvo rašoma, kad iš laivo, plaukusio Malakos sąsiauriu netoli Kalimantano, buvo stebimas šis reiškinys: „Aš pastebėjau apie 300 m ilgio silpnos geltonos spalvos spindulius, greitai šliaužiančius vandens paviršiumi. Dauguma jų sukosi aplink centrą tarsi didžiulio rato stipinai. Šviečiantys „stipinai“ labai priminė trumpam įjungiančio šviesą švyturio spindulius“.
Nepaprastą reginį 1970-ųjų m. kovo 28 d. stebėjo prekinio laivo „Border Senerd“, plaukusio Pietų Kinijos jūra, komanda. Iš pradžių vandens paviršiuje atsirado baltos lygiagrečios juostos, po to jos „susisuko“ į apskritimus ir ėmė suktis pagal laikrodžio rodyklę. Tai vyko keletą minučių, po to apskritimai vėl pavirto tiesiomis lygiagrečiomis juostomis. Dar daugiau – atsirado naujos juostos, kurios judėjo priešpriešiais seniau atsiradusioms juostoms! Po to abi juostų grupės priartėjo prie laivo, jos buvo matomos net virš denio! Maždaug po 20 minučių visas vaizdas ėmė blukti, po kiek laiko visiškai išnyko.
Tiesa, sovietiniais laikais informacija apie tai, kad SSRS laivyno laivų komandoms teko matyti keistus reiškinius, nuo visuomenės buvo slepiama – tik keletas patikimų žmonių apie tai žinojo ir su šia medžiaga galėjo susipažinti. Tik visai neseniai slapti archyvai atvėrė savo duris visiems tyrėjams. Pasirodo, kad šviečiančius apskritimus matė ir sovietų jūreiviai. Kaip teigia rusų ufologas Vladimiras Ažaža, šis reiškinys buvo stebimas iš sovietų ekspedicinio laivo „Vladimiras Vorobjovas“, kai buvo plaukiojama Arabijos jūroje.
Laivo komanda vykdė okeanografinius tyrimus ir staiga vandens paviršiuje pastebėjo maždaug 150-200 m skersmens baltą dėmę, besisukančią prieš laikrodžio rodyklę. Po kiek laiko dėmė išsisklaidė į 8 dalis. Echolotas rodė, kad maždaug 20 m gylyje po laivo dugnu yra kažkokia masė. Papildomi tyrimai parodė, kad prieš pat pasirodant keistajai dėmei, sugedo elektros generatorius, maitinantis laivo kraną. Jūreiviai aplink laivą matė aiškiai pasikartojančius nenatūralios šviesos žybsnius, kurie vandens paviršiuje atsispindėjo kaip 8 užlenkti spinduliai, primenantys turbinos mentes. Po pusvalandžio švytėjimas susilpnėjo, o šviečiančios dėmės diametras sumažėjo. Kaip teigiama ataskaitoje, ekipažas beveik buvo apimtas panikos.
1973-iais metais panašų reiškinį Malakos sąsiauryje matė Juodosios jūros laivyno garlaivio „Antonas Makarenka“ komandos nariai. Apie antrą valandą nakties vandens paviršiuje buvo pastebėtos šviesios dėmės. Kai kurios iš jų pavirto maždaug 10-15 m pločio juostomis, apskritimu išeinančiomis nuo laivo. Šių juostų galai greitai užsilenkė, taip susidarė apskritimas, kuris su pagreičiu ėmė suktis prieš laikrodžio rodyklę.
Ne vienas rimtas ir gerbiamas tyrėjas, bandydamas paaiškinti šio keisto reiškinio priežastis, ilgą laiką rėmėsi vokiečių okeanografo Kurto Kalės iškelta hipoteze. Pagal šią hipotezę, šviečiantys apskritimai vandens paviršiuje atsiranda dėl povandeninių žemės drebėjimų, kurie sukelia miniatiūrinių jūros organizmų švytėjimą. Kadangi ne visi organizmai ima švytėti, daro besisukančio apskritimo iliuzija, Pastaraisiais metais ši hipotezė buvo labai stipriai sukritikuota, nes ji negali paaiškinti kai kurios logikos, kuri lydi šių šviečiančių darinių susidarymą.
Kalės hipotezės neišgelbėjo net fiziko Voleso Minto iškelta idėja. Šis mokslininkas patobulino Kalės hipotezę, teigdamas, kad šviečiantys apskritimai susidaro dėl didžiulių banginių skleidžiamų garsų. Kažkuriuo požiūriu panašią teoriją išdėstė anglų jūreivis A.Karpenteris, kuris paslaptinguosius švytėjimus priskyrė „organizuotai“ bioliuminescencinių jūros organizmų veiklai. Tačiau teorijos autorius niekaip nepaaiškino, kas užtikrina taip gerai „organizuotą“ veiklą.
