Laivai- vaiduokliai atsiranda ir šiais laikais, kai žmonės yra ir išsimokslinę, ir apsišvietę. 1967-ųjų metų liepos mėnesį verslininkas su šeima plaukė jachta ir netikėtai pamatė iš jūros gelmių iškylantį didžiulį povandeninį laivą. Ant laivo borto aiškiai buvo matomas numeris, kurį verslininkas užsirašė į užrašų knygutę. Pagal šį numerį vėliau buvo nustatyta, kad jie pamatė amerikiečių povandeninį laivą „Thrasher“, kuris paskendo 1963-ųjų m. balandžio 10 d. su visu 129 žmonių ekipažu, t.y. keturi metai prieš tai, kai buvo pastebėtas iš jachtos.
Šiuolaikinės technologijos neapsaugo nuo tragiškų susitikimo su laivu- vaiduokliu pasekmių. Taip buvo sugadintas vokiečių laivas, aprūpintas šiuolaikine moderniausia technika, kuris pamatė vokiečių povandeninio laivo U-65 vaiduoklį. Šį laivą nuo pat jo nuleidimo į vandenį persekiojo nelaimės, o jį 1918-ųjų metų birželio 10 d. paskandino amerikiečių povandeninis laivas L-2.
Reiškia, kad iš tikrųjų vyksta susitikimai ne su vaiduokliais, o su visiškai realiais objektais, kurie ne tik skleidžia garsus ar šviesas, bet ir atakuoja kitus laivus. Šio efekto niekaip neįmanoma paaiškinti haliucinacijomis – individualiomis ar kolektyvinėmis. Vienintelis pakankamai protingas paaiškinimas, kuris gali būti pritaikomas keliuose dokumentais patvirtintų ir nustatytų atvejų – laiko anomalija.
Praeitis ir dabartis taip persidengia tarpusavyje, kad juose egzistuojantys fiziniai objektai ima tarpusavyje sąveikauti, ir tai sukelia nepaprastus rezultatus, kurie atrodo nepaaiškinami.
Pateiktais atvejais tenka remtis liudininkų parodymais, dokumentiniai įrašais, kartais – prietaisų parodymais. Prietaisai taip pat kartais padeda užfiksuoti automobilių, autobusų, lėktuvų vaiduoklius. Kartais I- ojo pasaulinio karo laikų anglų lėktuvas- naikintuvas „Spitfire“ pradeda sukti ratus virš Bigin Hilo (Biggin Hill) karinės oro bazės aerodromo. Tuo metu gerai girdimas jo variklių gausmas, kurį galima įrašyti netgi su garsą įrašančia aparatūra. Argi tai ne fizinio objekto realumo liudijimas? Tačiau šiuo atveju reikia kalbėti ne apie lėktuvą- vaiduoklį, o apie objekto iš kito laiko įsiveržimą į mūsų laiką. Objektas išlaiko savo realias savybes – jis yra matomas ir girdimas, jaučiamas jutimo organais ir fiksuojamas techninėmis priemonėmis. Laiko kilpa ypač matoma, kai yra reikalai ne su legendine praeitimi, o su šiuolaikiniais objektais, žmogaus rankų gaminiais, naujausių technologijų produkcija.
Neįtikėtina istorija nutiko Austrijoje – viename kaimelyje netoli Bruko miesto. Rytiniame kaimelio pakraštyje buvo ežeras, o vakariniame – kapinės. Į ežerą įkrito ugninis kamuolys, ir tai kažkokiu nepaaiškinamu būdu paveikė numirėlius, kurie, kaip jau buvo sakyta, ramiai
gulėjo kapinėse priešingame kaimo gale. Kaip pasakoja liudininkai, praėjus maždaug 15-kai minučių po to, kai nukrito ugninis kamuolys, iš kapų atsikėlė numirėliai – apie 200 žmonių, tarp kurių buvo vyrai, moterys ir vaikai. Jie visi kolona perėjo visą kaimą link ežero.
Apie tai pranešė amerikiečių žurnalo „Daily World News“ reporteris, kurio straipsnis buvo išspausdintas žurnale. Ištuštėjusius kapus apžiūrėjo speciali komisija, į kurią įėjo 60 žmonių – įvykio liudininkai, policininkai, gydytojai. Kaip teigė vienas liudininkas, per kaimą einantys „žmonės“ iš tiesų buvo lavonai, nes jų kūnai buvo paliesti puvimo, o „jų skarmalai kabėjo ant kūnų, kurie ėjo tarsi zombiai, sunkiai perstatinėdami kojas“. Panašus atvejis buvo užfiksuotas ir Indijoje, kur eisenoje dalyvavo apie 500 numirėlių, kurie nužygiavo į mišką.
Jeigu iš tiesų atgyjama po mirties, tai tokiu atveju galima kalbėti apie laiko inversiją. Šių istorijų patikimumas gali sukelti dideles abejones. Tačiau panašūs įvykiai kartais būna aprašomi spaudoje. Įdomu tai, kad patys straipsnių autoriai aprašomus įvykius kritikuoja, kaip labai abejotinus. Austrijos įvykius galima būtų priskirti mistifikacijai ar kokiam neskelbtam karnavalui, jei nebūtų dešimčių liudininkų ir komisijos protokolų. Lieka tik teigti, kad gamtoje gali įvykti neatpažinti reiškiniai, nepaaiškinami sveiku protu ir mokslo žiniomis. Jeigu tikėti, kad šie faktai yra tikri, tai juos interpretuoti galima tik su laiko anomalija.
Dėl kažkokių fizikinių reiškinių poveikio (šiuo atveju – ugninių kamuolių nukritimo) laiko tėkmė lokaliai apribotoje erdvėje pakeičia kryptį į priešingą: lavonai paliko savo kapus – atrodo taip, kai kino filmas sukamas atbuline kryptimi. Jeigu tai įmanoma kine, kodėl to negali būti realiame gyvenime, kurio atspindys ir yra kinematografas? Teiginys gana drąsus, tačiau jį patvirtina daugybė folklorinių pasakojimų apie pabaisas, vilkolakius, vampyrus, zombius, atsikeliančius iš kapų ir tragiškai įsibraunančius į gyvų žmonių gyvenimą. Ne be reikalo vampyrams į krūtinę įkaldavo drebulės kuolą – taip pakeisdavo fizikines sąlygas, kurioms esant laikas nebedarydavo anomalių inversijų ir tekėdavo ta kryptimi, kuri atrodo normali gyvų žmonių požiūriu.
Tačiau tai jau gaunasi tarsi nukrypimas į pusiau pasakišką liaudies folkloro sritį, kurioje pasakojama apie pabaisas, zombius ir kitus mirusius, mūsų požiūriu, objektus. Šiame straipsnyje tikrai nebus analizuojamas įvairiose tautose paplitęs tikėjimas „gyvaisiais numirėliais“, nes tai nėra šio straipsnio tikslas.
Papasakosime neįtikėtiną, tačiau dokumentais patvirtintą istoriją, kurią papasakojo anglų kapitonas Fišeris, o pasakojimą apdorojo žurnalistas Augustas Charė. Fišeriai – sena Didžiosios Britanijos giminė, turinti Kroglin Greindžo (Croglin Grange) dvarą Kamberlando žemėje. Vasarai dvaro namą išnuomojo dviem broliams ir seseriai. Merginai buvo skirtas atskiras kambarys su puikiu vaizdu pro langą į plytinčią prieš namą pievą ir tolumoje augantį mišką. Už miško stovėjo nedidelė bažnytėlė, o šalia jos – kapai. Vieną šiltą vasaros naktį merginos dėmesį patraukė du žiburėliai, žybsintys tarp medžių.
Žiburėliai priartėjo ir tada paaiškėjo, kad jie priklauso kažkokiam šlykščiam sutvėrimui, kuris pažvelgė pro langą. Jaunąją merginą apėmė siaubas – ji bandė rėkti, tačiau balsas jos neklausė. Monstras išlaužė lango rėmą, pateko į patalpą ir užpuolė siaubo sukaustytą merginą. Patraukęs jos galvą link savęs, padaras į merginos kaklą suleido dantis. Tik po to mergina pradėjo klykti, jos klyksmas pažadino brolius, kurie išlaužė duris ir puolė vytis pabaisą, didžiuliais šuoliais bėgančią per pievą. Padaras pribėgo kapinaičių tvorą, ją peršoko ir pranyko.
Per kiek laiko merginos žaizda užgijo, tačiau broliai su seserimi nusprendė išvykti į Šveicariją, nes norėjo užmiršti šį siaubingą įvykį. Be to, merginos gydytojas primygtinai rekomendavo kuriam laikui pakeisti aplinką, kad mergina greičiau atsigautų nuo patirto šoko.
Sekančių metų vasarą, kai jau patirtas siaubas jau beveik išsitrynė iš atminties, visa trijulė grįžo į Kroglin Greindžą -tikriausiai įvykusi nelaimė nieko žmonių neišmokė. Žiema praėjo be jokių nuotykių. Buvo kovo mėnuo, kai mergina, miegojusi tame pačiame kambaryje, atsibudo nuo kažkokio krebždesio į langą už lango stovėjo tas pats pabaisa! Į merginos riksmą atbėgo broliai, vienas iš jų šovė į sprunkantį padarą – iš pistoleto paleista kulka pataikė padarui į koją. Tačiau šis, nors ir smarkiai šlubuodamas, sugebėjo pasiekti kapinaites, persikarti per jų tvorą ir pasislėpti tamsoje. Pribėgę prie kapinaičių broliai spėjo pamatyti, kad padaras pasislėpė rūsyje…
Kitą dieną broliai sukvietė apylinkių gyventojus, visi nuėjo į kapines ir liudininkų akivaizdoje broliai atidarė rūsio duris. Prieš jų akis atsivėrė košmariškas vaizdas. Rūsyje voliojosi daugybė atvirų karstų, jų turinys be jokios tvarkos voliojosi ant grindų. Tik vienas karstas buvo nepaliestas. Tik iš arčiau pastebėjo, kad karsto dangtis šiek tiek pastumtas iš vietos. Pakėlus dangtį, karste buvo rastas tas pats šlykštus padaras – rudos spalvos, susiraukšlėjusių veidu, panašus į mumiją, be jokių puvimo požymių. Būtent ši būtybė ir trainiojosi aplink Kroglin Greindžo langus. Ant padaro kojos buvo matyti šviežias pėdsakas, paliktas pistoleto kulkos. Gyventojai padarė vienintelį dalyką, kuris galėjo sunaikinti vampyrą -jį sudegino.
Ši paslaptinga Kroglin Greindže įvykusi istorija, patvirtinta daugybės liudininkų, tapo siužetui daugeliui knygų ir filmų apie vampyrus.
Šiame nepaaiškiname įvykyje įdomiausia taip galimybė numirėlio kūnui priskelti ir sugrįžti į gyvų žmonių gyvenimą. Ar vampyras geria kraują, ar negeria – tai galų gale nėra taip svarbu, palyginus su fantastišku prisikėlimo iš numirusiųjų faktu, o tši reiškia – su persikėlimu iš praeities į dabartį.
Jei šie įvykiai tikrai yra įvykę, apie ką tvirtina išlikę dokumentai, tai jie gali sugriauti mūsų tikėjimą kai kuriais mūsų pasaulio fiziniais dėsniais, kurių vienas iš pagrindų yra teiginys, kad įvykiai laike vyksta nuosekliai.
OMFG