1983-ųjų m. pabaigoje britų spaudoje pasirodė pranešimas apie nepaprastą įvykį su sausakrūviu laivu „Milena“. Jis išplaukė iš Kolombo uosto Šri Lankoje ir plaukė į Bombėjaus uostą Indijoje. Laivo triumuose buvo gabenama arbata. Laivo radistas reguliariai susisiekdavo su kranto tarnybą, visi pokalbiai buvo įrašinėjami į magnetofono juostą.
Netikėtai iš „Milenos“ eteryje pasigirdo pagalbos šauksmas: „Mus užpuolė. Nežinomas burlaivis išlaipina desantą į mūsų laivą. Gelbėkite!“ Į užpuolimo vietą buvo pasiųsti laivai ir lėktuvai, tačiau nurodytame rajone nieko nebuvo. Visi bandymai surasti užpultą laivą buvo nesėkmingi. Paieškos buvo nutrauktos, laivo savininkai nusprendė, kad laivas paskendo su visu kroviniu, o komanda žuvo.
Praėjo keli mėnesiai, laivas „Milena“ įplaukė į Bombėjaus uostą, tarsi nieko nebuvo atsitikę. Kai laivas prisišvartavo prie krantinės, buvo patikrinti visi prietaisai – laivas nebuvo nuplaukęs nė vienos papildomos mylios, nurodyto kurso buvo tiksliai laikomasi, o tai reiškia, kad laikas nebuvo sugaištas. Mįsle liko tai, kur keletą mėnesių plaukiojo sausakrūvis laivas.
Laivo savininkai „Milenos“ kapitoną Viljamą Tukerį padavė į teismą. Prasidėjo tyrimas, kurio metu paaiškėjo, kad laivas buvo papuolęs į laiko kilpą! Visi laivo komandos nariai po vieną buvo kviečiami liudyti į teismo salę. Visi pasakojo tą patį – po to, kai laivas paskutinį kartą užmezgė ryšį su krantu, netikėtai atūžė nematytos galios štormas, lydimas baisios perkūnijos. Kaip pasakojo jūrininkai, jiems dar nebuvo tekę matyti tokio intensyvaus žaibavimo. Staiga debesys danguje dingo, lietus nustojo lyti, perkūnija nutilo, pasirodė saulė. Pūtė gana nestiprus, tačiau nuolatinis vėjas.
Apie tolimesnius įvykius buvo užrašyta laivo žurnale: „1983-ųjų m. liepos 12 d. 14:08, po to, kai laivas išplaukė iš audros zonos, laivą užpuolė dvistiebis burlaivis, kurio valstybinės priklausomybės nepavyko nustatyti. Ataką pavyko atremti parankinėmis priemonėmis ir laive buvusiu automatu „Thompson“. Vienas užpuolikas buvo nukautas. Po to užpuolikų laivas nuplaukė šalin, o mes tęsėme kelionę nurodytu kursu“.
Sausi žodžiai žurnale fiksuoja tik patį užpuolimo faktą. Kur kas daugiau apie jį pasakoja jūreiviai: „Mūsų akys dar nespėjo apsiprasti su staiga pasirodžiusia skaisčia saule, kaip prieš mus atsirado senovinės konstrukcijos burlaivis, kabliais įsikabino į mūsų bortą. Štai čia viskas ir prasidėjo!“ Į sausakrūvio denį ėmė veržtis žmonės, kurie buvo apsirengę kažkokiais senoviniais rūbais. Užpuolikų riksmuose buvo sunku atpažinti atskirus žodžius, tačiau visi komandos nariai buvo įsitikinę, kad tai nebuvo panašu nė į vieną šiuolaikinę kalbą.
Laivo komanda atsimušinėjo viskuo, kas pasitaikė po ranką. Po to vyresnysis kapitono padėjėjas nubėgo į savo kajutę, kur buvo saugomas automatas. Išbėgęs į denį jis atidengė ugnį ilgomis serijomis. Užpuolikų gretose kilo panika. Jie staigiai sušoko atgal į savo laivą ir nuplaukė šalin, „Milenos“ denyje palikdami vieną užmuštąjį.
Perneštas į kajutę negyvo užpuoliko kūnas buvo atidžiai apžiūrėtas. Tai buvo vyriškis, kuris, tikriausiai, nieko nežinojo apie muilą, dantų pastą ir skutimosi reikmenis. Jis turėjo platų išlenktą peilį, panašų į tą, kuriuos naudoja malajiečiai. Užpuolikas buvo apsirengęs plačiomis kelnėmis, surištomis virve, ir apsiaustu iš išverstos ožkos odos.
Kapitonas įsakė negyvėlį pernešti į laivo šaldytuvą, o kitus daiktinius įrodymus užrakino savo seife. Įsakymas nebuvo įvykdytas, nes negyvėlis staiga dingo, tarsi išnyko ore. Po to laivas vėl pateko į štormą, kuris truko pusę valandos. Kai štormas baigėsi, laivo radistas vėl susisiekė su Bombėjaus uosto radistu ir pranešė, kas atsitiko. Laive buvo labai nustebę, kai iš kranto juos ėmė klausinėti: „Tai jūs atsiradote? Jūs gyvi?“
Kapitonas vėliau rašė ataskaitoje: „Mes plaukėme savo kursu, niekur nebuvome užsukę, nedreifavome jūroje. Mums didžiulis sukrėtimas buvo netgi ne tai, kad kompanijos vadovybė mus užpuolė su kaltinimais, o tai, kad krante esančiuose kalendoriuose buvo spalio mėnesio pabaiga“.
Pirato drabužiai buvo atiduoti ekspertizei. Buvo padarytos išvados, kad medžiaga, iš kurios pasiūtos kelnės, buvo audžiama XVI ar XVII amžiuje. Ji išsilaikė dėl to, kad buvo išmirkyta kažkokioje dervoje. Taip pat šiam periodui priskiriamas ir peilis.
Laivo savininkai vis tiek apkaltino „Milenos“ kapitoną sukčiavimu ir jį atleido iš darbo. Jie niekaip negalėjo patikėti, kad laivą užpuolė piratai, gyvenę prie 300-400 metų. Žinomas mokslininkas Čarlzas Murėjus taip pakomentavo šį atsitikimą: „Visiškai aiški priežastis, kodėl laivas „Milena“ vėlavo atvykti į paskirties uostą – įėjimas į laiko kilpą ir išėjimas iš jos dalyvių akimis trunka tik minutes, o realybėje trunka mėnesius“.