1938-ųjų m. rugpjūčio mėnesi Antarktidoje Karalienės Mod Žemės rajone pradėjo veikti pirmoji vokiečiu poliarinė bazė „Horstas Veselis“, kurią patys naciai vadino „Naująja Švabija“.
Kalbant apie Antarktidos paslapčių įminimą negalima nepaminėti intriguojančios temos apie Vokietijos karinio jūrų laivyno bazes, Antrojo pasaulinio karo metais įrengtas Antarktidoje. Iki šiol pasakojamos legendos, kad vienoje šių bazių pasislėpė pats Hitleris, kuriam pavyko povandeniniu laivu pabėgti iš Europos, ir šios bazės egzistuoja netgi dabar… Galima teigti, kad ledinis Antarktidos uždangalas tapo gera dirva įvairioms rašytojų fantastų teorijoms.
Vokiečių tyrinėtojas ir literatorius Hansas Ulrichas fon Krancas netgi parašė dokumentinę knygą „Svastika ledynuose. Slapta nacių bazė Antarktidoje“. Tačiau panašu į tai, kad hitlerininkų bazių paieška prie Pietų ašigalio primena juodos katės paieškas tamsiame kambaryje. Ypač prisimenant tai, kad jos tenai nėra.
Kyla pagrįstas klausimas ar „sensacingos“ publikacijos ir „dokumentiniai“ filmai apie šias bazes nėra bandymas paslėpti tiesą už „dūmų uždangos“? Tokiu būdu visuomenės dėmesys nukreipiamas nuo tikrųjų praeities paslapčių, o gal ir nuo dabarties paslapčių. Įdomu sužinoti objektyvią specialisto nuomonę šiuo klausimu.
Michailas Aleksandrovas (Kolčakas) – Arkties ir Antarktidos mokslinio tyrimo instituto veteranas, Šiaurės laivyno atsargos kapitonas-leitenantas, ne vienos arktinės ir antarktinės ekspedicijos dalyvis. Jis yra garsiojo „baltojo“ admirolo, kovojusio prieš bolševikus, A.Kolčako, kuris savo laiku buvo Vyriausiasis Rusijos valdytojas ir Arktikos tyrinėtojas, palikuonis. Aleksandrovo senelis buvo Imperatoriškojo laivyno kontradmirolas ir A.Kolčako brolis. Tačiau šeimyninius dalykus palikime šone, geriau pasidomėkime, ką kalba apie nacių bazes Antarktidoje patyręs tyrinėtojas.
M.Aleksandrovas Antarktidos tyrinėjimui paskyrė daug savo gyvenimo metų. Jis dalyvavo sudarant pirmąjį SSRS laikais Antarktidos atlasą, kuris buvo išleistas Maskvoje 1969-ais metais. Ir ne šiaip dalyvavo, o pats 1966-1968 metais žiemas ir vasaras praleido žemyne, kur pats asmeniškai nupiešė savo ištyrinėtų žemių žemėlapius. Už šią veiklą mokslininkas buvo apdovanotas valstybiniu ordinu. Tokiam patyrusiam poliarininkui, kuris Antarktidos pakrantės kartografiją žino kaip savo penkis pirštus, ir buvo užduotas klausimas – ar galėjo vokiečiai 4-ame XX amžiaus dešimtmetyje pastatyti Antarktidoje ilgalaikes bazes? Būtent tokias, kokiose ir dabar galėtų pasislėpę nuo visuomenės gyventi „Naujosios Švabijos“ palikuonys?
Antarktidoje nacių bazių nėra
– Tai tik žurnalistų fantazija! -tvirtai pareiškė patyręs tyrinėtojas. – Jokių „poledinių“ nacistų miestų Antarktidoje nebuvo ir negalėjo būti, nes po tokių intensyvių žemyno tyrinėjimų jos tikrai būtų pastebėtos. Antarktidos teritoriją ir akvatoriją nuo praėjusio amžiaus 6-o dešimtmečio pabaigos tiesiog „iššukavo“ šimtai oro, jūrų ir sausumos ekspedicijų. M.Aleksandrovas pats asmeniškai dalyvavo dvejose antarktinėse ekspedicijose kartu su norvegų ir australų poliarininkais. Praktiškai neįmanoma įsivaizduoti, kad kelių šalių mokslininkai būtų tokie akli, nieko nepastebėjo arba pastebėjo, tačiau net 50 metų apie tai nieko neprasitarė. To tikrai negali būti.
Galima pateikti pavyzdį. Sovietų antarktinės stoties „Molodiožnaja“ rajone poliarininkai nepaprastai sunkiai įsirengė produktų sandėlį – tokį gamtinį šaldytuvą. 20-ies m. aukščio uoloje buvo iškirstas mažas „rūsys“. Tam buvo panaudota pati naujausia technika, kurios Trečiojo reicho metais nebuvo. Žinoma, naciai turėjo tam tikro pranašumo Antarktidoje 1938-1948-ais metais – žemynas buvo visiškai tuščias, į jį nebuvo rengiama jokių ekspedicijų. Vokiečiai, dinamitu sprogdindami uolas ir ledą, galėjo įsirengti nedidelę stotį Karalienės Mod Žemės rajone, kurią jie vadino „Naująja Švabija“ (dabar šioje vietoje yra Argentinai priklausanti bazė „San Martinas“). Bet ne daugiau. Ir jokiais būdais šį bazė negalėjo funkcionuoti po 5-ojo dešimtmečio.
Kaip tada atsirado legenda apie „slaptas vokiečių bazes“? Tokie gandai galėjo atsirasti dėl to, kad Vokietijos karinio jūrų laivyno gretose buvo povandeniniai laivai, kurie galėjo pasiekti Antarktidos pakrantes. Jei netgi keletas tokių povandeninių laivų būtų pasiekę Antarktidos ledynus, ką jie ten būtų veikę?
Slaptos bazės galėjo būti Ugnies žemėje
– Gali būti, kad pasakomis apie Antarktidoje įkurtas slaptas bazes bandoma nukreipti visuomenės dėmesį nuo tikrųjų slaptųjų bazių, įkurtų šiltesniuose vandenyse? – tęsia samprotavimus M.Aleksandrovas. – Netgi galima apytiksliai nurodyti vietas, kur tokios bazės galėjo būti.
Pavyzdžiui, ir šiomis dienomis praktiškai negyvenama Ugnies Žemė ir pietinė Pietų Džordžijos salos dalis. Štai į šias vietas Antrojo pasaulinio karo metais ir galėjo atplaukti vokiečių laivai, ten galėjo būti įkurtos bazės. Šios didelės salos – ideali vieta slaptai karinei jūrų bazei įkurti. Pakanka tik užmesti akį į žemėlapį. Ugnies Žemė ir Pietų Džordžija šiandien mažai ką domina. Gali būti, kad kažkur šiose vietose ir reikia ieškoti slaptų Trečiojo reicho bazių. Kalbomis apie Antarktidą, tikriausiai, paprasčiausiai stengiamasi nukreipti dėmesį nuo šių vietų.
Patyrusio poliarininko M.Aleksandrovo mintys turi tam tikrą pagrindą. Dabar nemažai rašoma apie oro ir jūrų mūšius, kurie 1948-ais metais Antarktidos vandenyse įvyko tarp JAV KJL eskadros ir neatpažintų laivų, lėktuvų ir skraidančių diskų. Šiuo metu praktiškai oficialiai pripažįstama, kad Vokietija buvo sukūrusi eksperimentinius, tačiau veikiančius disko formos skraidančius objektus. Kas gali įrodyti, kad į mūšį su amerikiečiais vokiečių laivai atplaukė tiesiai nuo Antarktidos, o ne nuo Pietų Amerikos, už savęs paliekant Antarktidos ledynus – puikią priedangą nuo smūgio į užnugarį? Taip pat negalima atmesti teiginio, kad d skraidančios lėkštės – į orą pakilo iš aerouostų, įrengtų Ugnies Žemėje.
Taigi, versijų yra įvairių, tačiau nėra nė vienos nepaneigiamos, taip pat nėra nė vienos nerealios. Norint surasti tiesą, reikia šiuose rajonuose atlikti išsamius tyrimus.
Šaltinis: Mįslės ir Faktai
