Visu tautų mituose yra išlikę duomenų apie pasaulinę katastrofą, sukėlusią: naujų civilizacijų žūtį. Kas sukėlė šią katastrofą? Mokslininkai pateikia įvairių hipotezių. Pačios populiariausios yra: didžiulio meteorito nukritimas, ugnikalnių veiklos suaktyvėjimas vienu metu visoje planetoje, katastrofiškas žemės ašies poslinkis. Tačiau yra dar viena hipotezė, apie kurią praktiškai neskelbta jokioje spaudoje. Tačiau tai yra viena iš realiausių hipotezių. Ji pavadinta „didžiuoju Antarktidos sprogimu“.
Antarktidos ledkalniai – didžiausi pasaulyje. Pietų ašigalio rajone susikaupę apie 30 milijonų kubinių km ledo. Jei šis ledas ištirptų, tai Pasaulinio vandenyno lygis pakiltų 100 metrų! Daugelį ledynų būtų teisingiau vadinti ledo srovėmis, nes jie neturi tiksliai apibrėžtų ribų. Ten, kur ledynai pasiekia krantą ir patenka į vandenį, susidaro šelfiniai ledynai. Pats didžiausias iš jų – Roso šelfinis ledynas. Jo storis daugiau kaip 1,6 km ir būtent čia susiformuoja patys didžiausi plaukiojantys ledkalniai. Pats didžiausias per visą Antarktidos stebėjimą susiformavęs ledkalnis buvo pavadintas B15. Pustrečių metų ledkalnis buvo įkalintas Roso jūroje. Savo dydžiu ledkalnis prilygsta Jamaikos salai. Jo plotas buvo apie 11 tūkst.kv.km. Kai prasidėjo „pietų pavasaris“, B15 suskilo iš pradžių į 2 dalis, o po to – į 9.
Praėjo nedaug laiko, nuo žemyninės Antarktidos dalies atskilo dar vienas milžiniškas ledkalnis, kurio ilgis yra daugiau kaip 200 km, ir ėmė dreifuoti. Specialistų nuomone, jis kelia labai didelį pavojų laivybai tuose kraštuose. Iš dirbtinio Žemės palydovo buvo aptiktas dar vienas didelis ledkalnis, tiesa, šiek tiek mažesnis, kurio ilgis „tik“ 75 km!
Prasideda navigacijos sezonas, ir milžiniški ledynai tampa mirtina kliūtimi ledlaužiams ir krovininiams laivams, plaukiantiems į Antarktidą. Tačiau dar didesnį pavojų laivams sukelia gigantiškos nuolaužos – daugybė smulkesnių ledkalnių, kurių skaičius per pastaruosius trejus metus žymiai padidėjo ir kurie kelia labai rimtą grėsmę laivams, plaukiojantiems pietinėse platumose. Jau 26 metai vykdomas šių ledkalnių stebėjimas iš dirbtinių Žemės palydovų.
Paprasčiausia būtų susieti ledkalnių-žudikų padaugėjimą su bendru klimato atšilimu. Šiam reiškiniui pastaruoju metu priskiriamos beveik visos katastrofos: sausra Ispanijoje, potvyniai Vokietijoje ir Lenkijoje, šalčiai europinėje Rusijos dalyje ir gaisrai už Uralo. Rimčiausiai problemą, susijusią su plaukiojančių ledo kalnų, į vandenynus patenkančių iš Antarktidos, padaugėjimu sprendžia amerikiečių mokslininkai. Tačiau būtent jie ir teigia, kad šis reiškinys visiškai nesusijęs su visuotiniu klimato atšilimu, nors negali paaiškinti, kodėl pastaruoju metu taip padaugėjo ledkalnių.
Jei ne visuotinis klimato atšilimas, tai kodėl padaugėjo ledkalnių, ir kuo tai gresia žmonijai? Rusų mokslininkas, geografijos mokslų kandidatas Jurijus Suprunenko mano, kad Antarktidos ledo antklotas yra labai nevienalytis, jame yra didžiulių įtrūkimų. Ypač didelį pavojų ledo vientisumui sukelia taip vadinami antiklinalai. Tai struktūriniai iškilimai, kuriuos sukuria seniau susiformavęs ledas. Tose vietose, kur susidaro antiklinalai, ledo sluoksnis nebėra monolitinis. Per šimtus tūkstančių metų susikaupęs didžiulis geologinis įtempimas gali tiesiog iš vidaus susprogdinti 4 km storio ledo sluoksnį. Čia susidaro pačios tikriausios ledo „minos“. Jų sprogimui reikalingas sprogdiklis, ir toks yra. Tai pastaruoju metu suaktyvėjusios senųjų žemės lūžių vietos. Paprasčiausi milimetriniai poslinkiai kalnų uolienoje gali sukelti katastrofiškas pasekmes ledynų kūnuose. Daugiausia ledkalnių į vandenyną patenka dviejų gigantiškų lūžių, esančių netoli šelfinio Roso ledyno ir Vedelio jūros, vietoje. Tai – daugiausia ledkalnių „pagimdantys“ Antarktidos rajonai. Šiose vietose ledo dangos jėgos linijų įtampa, kuri fiksuojama geofiziniais prietaisais, pasiekė kritinį lygį.
Jei žemės lūžių vietų suaktyvėjimas sukelia tik didesnį ledkalnių, atsiskiriančių nuo šelfinių ledynų, skaičių, tai ledinį žemyną gali visiškai kitaip paveikti stiprus „supurtymas“: meteorito kritimas, žemės drebėjimas ar branduolinio ginklo bandymas Ramiajame vandenyne. Ledo danga tose vietose, kur šelfiniai ledynai nusileidžia į jūrą, gali pradėti judėti. Ši hipotetinė katastrofa mokslininkų buvo pavadinta „Didžiuoju Antarktidos sprogimu“.
Pasekmės visai planetai gali būti liūdnos – apie 5-6 kub.km. dydžio ledo luitai taps ledynais, patekusiais į Ramiojo ir Atlanto vandenynus.
Pagal patį blogiausią žmonijai scenarijų šis ledkalnių „iškritimo“ procesas įvyks per 50 metų. Vos tik ims trupėti šelfinis Roso ledynas, vandens lygis vandenynuose ims kilti po 5-10 cm per metus. O kai ledkalniai pasieks šiltesnes platumas ir ims greitai tirpti, tai vandens lygis kils dar greičiau.
Ledynų slinkimo į vandenyną greičiui gali turėti įtakos dar vienas faktorius, kurį pavyko nustatyti ne taip jau ir seniai. Buvo atliktas radiofizikinis žemyno paviršiaus zondavimas – iš pradžių rusų stoties „Vostok“ rajone, o vėliau ir kitose vietose. Šis zondavimas parodė, kad po ledo sluoksniu yra gėlo vandens ežerai. Po stotimi „Vostok“ esančio ežero dydis yra apie 800×200 km, ir jis tyvuliuoja tarp ledyno pado ir žemyno uolienos. Tai reiškia, kad šiose vietose ledas gali slysti vandenie, tarsi suteptu paviršiumi. Po ledo sluoksniu aptikti gėlo vandens ežerai leidžia dar tvirčiau teigti, kad ledynai slinks ir pateks į vandenyną.
Praėjus keliems metams po „Didžiojo Antarktidos sprogimo“ pietinėse jūrose bus tiek daug ledkalnių, kad laivyba jose bus praktiškai neįmanoma.
Nerimą kelia tai, kad mes jau esame patyrę tokią katastrofą, o staigus Antarktidos ledynų tirpimas jau buvo sukėlęs potvynį mūsų planetoje.
Mokslininkų paskaičiavimai rodo, kad per pusę amžiaus Pasaulinio vandenyno lygis gali pakilti 20 m. žemutinės pakrantėse esančios teritorijos bus užtvindytos – o jos sudaro apie 7% viso Žemės sausumos ploto. Ir būtent šiose žemėse yra ketvirtis visos planetos ariamų žemių. Kai kurių šalių, pvz., Olandijos, nebeliks Žemės paviršiuje. Šių, atrodytų „regioninių“ potvynių padariniai prilygs visos planetos katastrofai.
Mokslininkai mano, kad biblinė Pasaulinio tvano tema yra išlikusi žmonijos atmintyje dėl lokalinio potvynio tose vietose, kur tankiai gyveno žmonės – pvz., tai galėjo būti Mesopotamijos slėnis. Tačiau visiškai galimas dalykas, kad žinios apie Pasaulinį tvaną galėjo atsirasti dėl pakrančių lygumų užtvindymo, kurį sukėlė ankstesnis „Antarktidos sprogimas“. Nuosėdų tyrimas šiuose rajonuose rodo, kad maždaug prieš 10 tūkstančių metų Žemė jau išgyveno panašią katastrofą.
Patvirtinimas, kad Pasaulinis tvanas kilo dėl ledkalnių, gautas prieš keletą metų, kai buvo atlikti tyrimai, susiję su ozono skylėmis. Mokslininkai aptiko ozoną ardančias medžiagas geologiniuose Žemės sluoksniuose, kurie susidarė žymiai anksčiau, nei atsirado freoną naudojančios technologijos. Manoma, kad šių medžiagų šaltinis yra viename iš užgesusių Antarktidos ugnikalnių, o šios medžiagos pėdsakai užfiksuoti kai kuriose vietose ties Afrikos pakrante. Šie pelenai negalėjo būti atnešti vėjo ar lietaus debesų, nes tokiu atveju jie būtų tolygiai pasiskirstę didelėje teritorijoje. O čia pelenai su ozoną ardančiomis medžiagomis sudarė koncentruotas dėmes. Visa tai aiškiai įrodo Antarktidos pėdsakus – pelenai nusėdo ten, kur tirpo ledkalniai.
Pats nemaloniausias dalykas „Didžiojo Antarktidos sprogimo“ hipotezėje yra tai, kad tokie sprogimai pietų pusrutulio žemyne vyksta periodiškai, maždaug kas 10 tūkstančių metų, kai ledo sluoksnis sukaupia pakankamai energijos tam, kad atsiskirtų nuo šelfinių ledynų.