Praėjo daug metų nuo paslaptingosios katastrofos prie Tunguskos upės. Iki šiol šis reiškinys oficialiai vadinamas Tunguskos meteoritu. Bet ar iš tiesų tame rajone sprogo stambus meteoritas? Dešimtys mokslininkų ekspedicijų pabuvojo įvykio vietoje. Yra arti šimto įvairių hipotezių, bandančių paaiškinti šį stebuklą. Tai ir bolidas, ir kometa, ir kamuolinis žaibas, ir susidūrimas su antimedžiaga. Ginčijamasi ir iki šiol, bet paslaptis lieka paslaptimi.
Kokie žinomi faktai? Hektarai išverstų medžių, radiacija Įvykio vietoje daug kartų viršija natūralų foną. Čia pati didžiausia magnetinė anomalija Žemėje — kompaso rodyklė šokte šoka. Labai ryški augalų mutacija. Vietiniai vabzdžiai daug stambesni. Daug tyrimų atliko mokslininkai, bet jų išvados skirtingos.
O dabar pateiksime versiją žmogaus, visą savo gyvenimą tyrinėjusio Tunguskos sprogimą. Sprogimo metu Jam buvo tik dveji metai. Tai Aleksandras Kazancevas — mokslininkas, rašytojas, fantastas. Jis sako. kad iki šiol dar neįvertinome galėjusių boti šio sprogimo pasekmių. Jeigu Jis būtų ivykęs keturiomis valandomis anksčiau, būtų nuo žemės paviršiaus nušluotas Peterburgas, nes nežinomo kūno skrydžio trajektorija ėjo. kaip tik virš Jo. Jei sprogimas būtų įvykęs 44 metais vėliau, galėjo būti palaikytas atominiu puolimu ir sukelti branduolinį karą. Kas tuomet būtų ištikę žmoniją?
Mokslininkas teigia, kad išskyrus fantastinę, nė viena kita hipotezė iki galo nepaaiškina šios katastrofos anomalijų. Jis teigia, kad dar 1946 metais pasiūlė kitos civilizacijos kosminio laivo, susprogusio virš taigos, versiją. Kai kurie mokslininkai draugiškai tam prieštaravo. Bet sakykite, kaip paaiškinti kilpos pavidalo „meteorito“ skrydžio trajektoriją. Objektas neginčijamai buvo valdomas. Ėjo metai, o ekspedicijos vis keliavo į taigą ieškoti daiktinių įrodymų. Tarp jų buvo ir grupė, išsiųsta garsiojo S. Koroliovo, kuris norėjo turėti gabalėli „marsiečių laivo…“.
Ir tas gabalėlis buvo rastas. Rastas Jis praėjus 68 metams po sprogimo už tūkstančių kilometrų — Vaškos upės pakrantėje Komijoje. Ši vieta kaip tik yra nežinomo kūno skrydžio trajektorijoje. Žmonės pakrantėje aptiko gabalą nepaprasto metalo. Brūkštelėtas kietu daiktu, Jis žėrė srautus kibirkščių. Ši keista jo savybė ir paskatino radinį išsiųsti į Maskvą. A. Kazancevas laikė rankose sidabro spalvos „geležėlę“, sveriančią apie pusantro kilogramo. Mokslininkai ją perpjovė į tris dalis ir tyrimui atidavė trims moksliniams Institutams. Paaiškėjo, kad nepaprastame lydinyje yra 67 procentai cerio, 10 procentų be jokių priemaišų lantenio (išgryninti žemėje jo kol kas dar nėra pavykę). Radinyje yra ir labai grynos geležies, tokios pat. kaip ir nerūdijančioje Delio kolonoje.
Nesigilindamas į technines detales, A, Kazancevas teigia, kad mokslininkų išvada buvo vieninga. Esant dabartinėms technologijoms, gauti tokį lydinį žemėje neįmanoma. Įdomi detalė: Tunguskos sprogimo vietoje grunto ir durpių sluoksniuose šių žemėje retų metalų koncentracija 600 kartų didesnė, negu bet kur kitur. Apie šį 1976 metų radinį spauda prabilo tik praėjus devyneriems metams. Štai kaip komentavo mokslininkų tyrimus technikos mokslų kandidatas V. Fomenko: ,,Rastoji nuolauža — tai dalis kažkokios 1,2 metro skersmens detalės, ir primenančios žiedą, cilindrą ar gaubtą. Sferinėje įrenginio, sugebančio dešimčių tūkstančių atmosferų spaudimu presuoti tokio dydžio detales, dar nesukurta.
Kokia tai buvo detalė, kokias funkcijas ji atliko? Greičiausiai ji turėjo ryšį su mums nežinomu kosminiu kuru. Ši versija susieta su nepaprastomis to lydinio magnetinėmis savybėmis. Įvairiose nuolaužos vietose jos skiriasi daugiau kaip 15 kartų. Tai galėjo būti dalis saugyklos, kurioje buvo laikoma medžiaga ir antimedžiaga, naudojama kurui. O vistik, jeigu virš Tunguskos sprogo meteoritas? Deja, šios versijos tenka atsisakyti. Meteorituose randamų retų elementų kiekis nesiskiria nuo jų kiekio Žemėje. Net teoriškai negali egzistuoti toks meteoritas, sudarytas iš grynų, Žemėje retų metalų.
Taigi ką davė šios nuolaužos tyrimas? Nieko. Nesužinota, kaip galima gauti tokį lydint. O svarbiausia — kur jis panaudojamas? Mokslininkai nieko negalėjo atsakyti, o entuziastai ėjo toliau. Prieš 24 metus amerikiečių astronomas iš Kalifornijos Džonas Bigliu, stebėjęs dirbtinius Žemės palydovus, atrado dešimt naujų nežinomų palydoviukų, skriejančių keistomis trajektorijomis. Pasidarė dar keisčiau, kai amerikietis, apskaičiuodamas jų pradines trajektorijas, nustatė, kad 1955 metais gruodžio 18 dieną visi tie palydoviukai sudarė vieną kūną. Data sutapo su astronomų užfiksuotu blykstelėjimu danguje.
Tarybinis mokslininkas S. B. padarė išvadą, kad tuomet orbitoje apie Žemę susprogo ateivių žvaigždėlaivis. Natūralus klausimas: kodėl iki minėtų metų niekas per teleskopą nepastebėjo to keisto kūno? Netgi plika akimi mes ryškią naktį matome dirbtinius Žemės palydovus?
Atvirai kalbant, arti prie žemės esančius palydovus pradėjome stebėti vėliau. Netgi ir pirmąjį Žemės dirbtini palydovą paleidome praėjus dvejiems metams po blykstelėjimo kosmose. Bet ne tai, svarbiausia. Pasiekti vietą, kurioje įvyko sprogimas, objektas galėjo iš aukštesnės orbitos. Jeigu tas mįslingas kosminis kūnas buvo žvaigždėlaivis, tai teisinga būtų daryti prielaidą, jog jis buvo juodos spalvos. Todėl iš žemės pavyko pamatyti tik sprogimo išblaškytas jo skeveldras, kada į mus jos pasisuko savo nenudažyta puse. Nenoromis prisimena žinomas palydovas „Juodasis Princas“, apie kurį savo laiku rašė amerikiečių astronomas Žakas Valle. Mokslininkų nuomone, žvaigždėlaivis iš karto neturi leistis ant jam nežinomos planetos paviršiaus. Tunguskoje sprogo Jo paleistas žvalgybinis aparatas. Pats žvaigždėlaivis liko orbitoje ir 47 metus laukė sugrįžtant žvalgo.
Belaukdamas prarasdavo aukšti, ir galų gale suveikė automatika — įvyko sprogimas. Matyt, į kompiuterių programą buvo įdėta mintis, kad krintantis į apgyvendintą planetą žvaigždėlaivis jos gyventojus gręsia mirtimi. Taip pat galime tik spėlioti, kodėl susprogo žvalgybinis aparatas. Matyt, Jo šeimininkai nesusidorojo su valdymu mūsų atmosferos sąlygomis.
Dešimt žvaigždolalvio nuolaužų, beskriejančių aplink Žemę, galimas dalykas, ateityje paaiškins daug ką apie Tunguskos katastrofą. Tos nuolaužos — realios. Stambiausios jų — kelių dešimčių metrų ilgio. Pasiekę jas, sužinosime sibire rastosios metalo nuolaužos paskirti ir daug ką kitą. Taip buvo ar kitaip, bet jeigu tai kitos planetos ekspedicija į Žemę, tai reikia pripažinti, jog ji prasidėjo lemtingą valandą. Kas žino, gal erdvėje dar tebeskrieja daugiau kaip prieš 80 metų iš žvaigždėlaivio savo šeimininkams pasiųsta žinia, kad vienoje Saulės sistemos planetoje yra civilizacija.
