Tunguskos meteoritas. Kas nutiko ištikrųjų?

1908 m. birželio 30-sios rytas pranašavo saulėtą vasaros dieną Sibiro taigoje. Giedrame danguje tekėjo saulė, apšviesdama kalvas ir mišką prie akmenuotosios Tunguskos. Pragaras prasidėjo lygiai 7.17 val. Danguje pasirodė didžiuliu greičiu skriejantis degantis objektas. Po kelių sekundžių žemę sudrebino galingas sprogimas, horizonte pakilo kilometro aukščio ryškesnis už saulę ugnies stulpas, kuris įgavo gigantiško grybo formą.

Vanovaros gyvenvietėje, už 15 km nuo sprogimo, karštas viesulas pargriovė žmones, ore sukosi jų trobelės ir rakandai. Didžiuliame plote žuvo elnių bandos, žinoma, žuvo ir žmonės, medžiotojai ir taigos klajokliai.

Irkutske, už daugiau nei 900 km nuo epicentro, seismografų rodyklės šokinėjo visą valandą. Seismologinės stotys Europoje ir Amerikoje užfiksavo neįprastai stiprių Žemės plutos sukrėtimų. Sprogimo banga Potsdamą pasiekė po 4 val. 41 min., Vašingtoną po 8 val.“ Kai Potsdame po val. sprogimo banga vėl buvo užfiksuota, ji jau buvo apsukusi Žemės rutulį. Vidurio Europoje vakarais galima buvo stebėti keistą reiškinį – aukštai danguje sidabru žėrinčius debesis. Naktimis buvo taip šviesu, kad galima be vargo skaityti laikraštį. Sibiras toli, ten, matyt, kažkas nukrito.

Europos laikraščiai apie tai tik spėliojo. Tuo metu nebuvo kam atlikti rimtų tyrimų, palaipsniui šį mįslingą atsitikimą užmiršo. Tik Jenisejaus gubernijos gyventojai baimingai šnibždėjosi. Klajokliai tungusai ir evenkai tikėjo, kad iš dangaus nusileido ugnies dievas Ogdy. 1921 m. tarybinis geofizikas Leonidas Kūlikas perskaitė apie katastrofą. Tuo metu komunistai jau buvo nuvertę carą, nužudę jį ir jo šeimą. Tik 1927 m. Maskvos mokslų akademija pasiuntė į Sibirą L. Kūliko vadovaujamą ekspediciją, kuri turėjo surasti meteorito kritimo vietą. Daugelio
nuomone, tai turėjo būti meteoritas. Po ilgas savaites trukusio varginančio žygio ekspedicija rado pirmuosius nelaimės pėdsakus. Daugiau nei šimto kilometrų ruože miškas buvo visiškai išguldytas. 1927 m. gegužės 30 d. grupė įkūrė stovyklą prie Čurgumos upės žiočių. Netoliese slėnyje buvo dauba, nuo jos į visas puses driekėsi išvirtę  medžiai: vakaruose – į vakarus, šiaurėje – į šiaurę ir t.t.

Mokslininkai nusprendė, kad čia yra 1908 metų birželio 30 d. katastrofos epicentras. Nuo to laiko Leonidas Kūlikas ir daugelis kitų mokslininkų ne kartą lankėsi toje vietoje. Tačiau lig šiol nerado meteorito liekanų. Per tą laiką nustatyta daugiau įdomių faktų, kurie tapo labai svarbūs tyrinėjimams.

Visai netoli yra sudegusio miško plotai, tačiau medžiai ten neišgriuvę, juos vadina „telegrafo stulpų mišku“. Nuotraukos iš lėktuvo parodė, kad taiga buvo nevienodai išvartyta. Atrodo, kad sprogimo bangos visose pusėse nevienodos. Iš vidurio į kraštus tęsėsi platesni ir siauresni ruožai.

Ištyręs dirvos pavyzdžius, Leonidas Kūlikas atrado mažų šukelių ir mikroskopinių rutuliukų, kurie buvo iš grynos geležies su nedideliu kiekiu kobalto ir nikelio. Taigi meteoritas? Tyrimų rezultatai patiko ne visiems ekspertams, nes po Antrojo Pasaulinio karo, tiksliau, – po amerikiečių atominių bombų Hirosimoje ir Nagasakyje, tarybiniai mokslininkai iškėlė kitą, baiminančią hipotezę. Jų nuomone, vadinamasis Tunguskos meteoritas buvo ne meteoritas, o atominis sprogimas!

Ši teorija paaiškina kai kuriuos faktų neatitikimus. 1908 m. nė viena valstybė neturėjo branduolinio ginklo, tai galėjo būti nežemiškos civilizacijos kosminis laivas, varomas atominine energija arba antimaterija. Su šia sensacinga teorija sutampa astronomo Felikso Zigelio tyrimai. Šeštame dešimtmetyje jis surinko virš šimto liudininkų pasisakymų ir priėjo išvadą, kad skrendantis objektas du kartus keitė skridimo kursą. Iš pradžių jis pasirodė iš Pietų pusės, netoli Kešma vietovės — 200 km nuo sprogimo centro – pasuko į Rytus. Šia kryptimi skrido apie 350 km, prie Preobraženkos apsisuko į Vakarų, Šiaurės vakarų pusę.

Žinoma, kad natūralios kilmės kosminiai kūnai negali koreguoti savo skridimo krypties, taigi peršasi išvada, kad tai buvo dirbtinis kosminis kūnas. Daugelis liudininkų sako, kad objektas buvo cilindro formos. Tai, žinoma, nėra paprasta meteorito forma! Ir dar viena aplinkybė patvirtina hipotezę, kad 1908 m. birželio 30 d. virš Tunguskos įvyko atominis sprogimas. Sugriovimų pobūdis labai panašus į atominio sprogimo. Ekspertai, paskaičiavę energijos išsiskyrimo kiekį, mano, kad Tunguskos sprogimo galingumas prilygsta 30 megatonų bombos sprogimui, t.y. 1500 kartų galingesnis už bombą Hirosimoje!

Likę gyvi liudininkai pasakojo apie paslaptingą epidemiją, nusinešusią daugybės žmonių ir gyvūnų gyvybes. Ligos simptomai tokie pat, kaip spindulinės ligos. Tarybinis geofizikas Aleksejus Solotovas tyrinėjo minėtąją asimetrinių sugriovimų zoną. Kiti tyrinėtojai jau buvo nustatę, kad sprogimo stiprumas į visas puses nebuvo vienodas.

A. Solotovas nusprendė, kad sprogstamoji medžiaga turėjo būti kažkokioje talpoje, kurios dėka sprogimas nebuvo tolygus. A. Solotovas: „Objektas buvo sudarytas mažiausiai iš dviejų dalių: iš branduolinės sprogstamos medžiagos ir nesprogstamo apvalkalo“. Ar Tunguskos katastrofa įvyko todėl, kad sugedo ateivių kosminio laivo atominis reaktorius ir didžiulis laivas sprogo?

Dar dabar tame regione yra padidėjęs radioaktyvus spinduliavimas. Gyvūnams ir žmonėms buvo padaryta didžiulė žala. Po sprogimo pastebėta, kad elniai turi niekada nematytą susą. Daug gyvūnų ir žmonių gimė apsigimę, tokį reiškinį žinome tik po atominių bombų sprogimo Hirosimoje ir Nagasakyje bei po reaktoriaus katastrofos Černobilyje.

Ogdy, senasis ugnies dievas, tungusų ir evenkų manymu, nusileido iš dangaus ir nubaudė vargšus žmones, nes jie įsibrovė per toli į jo valdas. Ogdy sudegino juos „nematoma ugnimi“. O kas būtų įvykę, jei Ogdy būtų nusileidęs ne Sibiro platybėse, o viename iš gausiai apgyvendintų
miestų?

Komentuok su Facebook paskyra: