Kosmosas ir rokenrolas susipynę tarpusavyje. Ankstyvasis eksperimentiškas, hipnotizuojantis rokas pirmasis autentiškai (at)kūrė kosminius pojūčius garsais. Tai ypač ryšku psichodelinėje muzikoje, kuri savo kilme ar bent pavadinimu susieta su 1965–1969 m. Vakarų pasaulyje paplitusiu psichoaktyviu cheminiu preparatu – LSD.
Vadinamasis sąmonės išplėtimas, kurį gali atverti muzika be jokių papildomų priemonių, parodė, kad kosminė kelionė vyksta ne tik laike ir erdvėje, bet gali būti ir vidinis vaizduotės polėkis bei įkvėpimo šaltinis, vartai į pilnesnės savasties pasaulį. Bandymai išreikšti tai muzikine forma iš esmės pakeitė iki tol tiesmukiško rokenrolo veidą.
Budizmo ir induizmo įtaka hipių kultūrai yra išsamiai studijuota, tačiau ufologinės minties dalyvavimas tuometinėje kontrkultūroje išlieka labiau šešėlyje. Londone 1967 m. duris atvėrė klubas, pavadintas „UFO“ (NSO), kuriam laikui tapęs centriniu visos pogrindinės kultūros katalizatoriumi ir susibūrimo vieta. Taip pat svarbiu Didžiosios Britanijos psichodelinės geografijos tašku buvo nuo seno mįslinga Glastonberio vietovė, kurioje muzikos festivaliai vyksta iki šiol.
Ufologiniai vaizdiniai organiškai įsipynė į psichodelinės eros mąstyseną, poeziją ir vaizduojamąjį meną. Tai buvo ir iššūkis bukai materialistinei pasaulėžiūrai, kuri dominavo abiejose Atlanto pusėse nuo nykaus pokario. Nežemiškų civilizacijų egzistavimo idėja laužė ribotą tikrovės sampratą, kurią krestelėjo jau ir LSD inspiruoti (pra)regėjimai.
Grupė „Pink Floyd“ savo gyvavimo pradžioje su pašėlusiu Sydu Barrettu priešakyje sugebėjo sukelti bene stipriausią psichodelinį poveikį garsų forma. Jų muzika pradėta vadinti tiesiog kosmine (space rock) – ne tiek dėl elektroninių efektų, kurie tuomet buvo negausūs, kiek dėl kukliomis priemonėmis išgautos ypatingo skambesio erdvės ir atmosferos.
Ilgam hipnotizuojančios instrumentinės pjesės, kaip kad „tarpžvaigždinė“ „Interstellar Overdrive“ (1966) ar „A Saucerful Of Secrets“ (1968), galbūt tiksliausiai atspindi ankstyvųjų „Pink Floyd“ garsines keliones ir nuotaikas, nors Sydas Barrettas parašė ir keletą trumpų šmaikščių dainų, tapusių sėkmingais singlais. Nuo antrojo grupės albumo nemažai dainų kosmine tematika parašė ir Rogeris Watersas („Let There Be More Light“, 1968). Kiek kosminė, tiek ir humanistinė plokštelė „The Dark Side of the Moon“ (1973) – šedevras ne tik grupės diskografijoje, bet ir vienas aukščiausių roko muzikos pasiekimų.
Dar 1957 m. pasirodė atlikėjas Billy’s Lee Riley’s su užsukančia daina „Flyin’ Saucers Rock & Roll“, panašiu laiku nuskambėjo Little Walterio „skraidančios“ lūpinės armonikėlės vedamas instrumentinis „Flying Saucer“. Verta prisiminti, kad ir pats rokenrolo karaliumi vadinamas Elvis Presley’s pasižymėjo keistomis domėjimosi sritimis: jis sukaupė per 300 knygų apie metafiziką kolekciją, įskaitant ir knygas ufologinėmis temomis, kuriomis jis greičiausiai nemažai domėjosi dar ir todėl, kad, kaip teigiama, pats buvo NSO pasirodymų liudininkas.
1965 m. dar mažai kam žinomas gitaristas Jimis Hendrixas, grojęs dainininko Curtiso Knighto grupėje „Squires“, įsiamžino šmaikščioje ir labai vykusioje jųdviejų dainelėje „U.F.O.“. Knygoje „Jimis Hendrixas – žvaigždžių vaikas“ („Jimi Hendrix: Starchild“, 1974, išplėsta versija – 1992) tas pat Curtisas Knightas atskleidžia, kad Hendrixas ne tik buvo įsijautęs į kosmines temas, tikėjo ir lyg „žinojo“ apie nežemiškų civilizacijų egzistavimą, būtybes, apsilankančias mūsų Saulės sistemoje, taip pat ir esančias Žemės gelmėse, bet ir pats buvo globojamas nežinomų aukštesnių jėgų. Ne kartą charizmatinio gitaristo koncertų metu danguje pasirodydavęs NSO, sakoma, kad tai tapo kone įprasta koncertinių turnė „palyda“. O vieną lemtingą 1965-ųjų naktį, pasak Curtiso Knighto, kažkas, nusileidęs iš aukščiau, išgelbėjo juos, bebaigiančius sušalti užgesusiame automobilyje pakeliui į Niujorką…
Hendrixas, kalbėjęs apie kosminius brolius, astralinę projekciją, mistines muzikos galias, galėtų būti pavyzdinis bebaimis Visatos pasiuntinys, kaip Sun Ra džiazo muzikoje. Sun Ra tvirtino apie savo kontaktą su nežemiškomis būtybėmis, kai buvo paimtas į jų kosminį laivą ir patyrė dvasinį atsivėrimą, pamatė savo muzikinio kelio viziją.
Kitoje Atlanto pusėje savo muzikinės karjeros pradžioje jaunutis Davidas Robertas Jonesas bendradarbiavo ufologiniame žurnale ir taip pat pasakojo ne kartą įvairiomis aplinkybėmis matęs NSO. Netrukus ir pats Davidas Bowie po glam roko metamorfozės tapo pasiuntiniu iš kosmoso, pasakiškomis dainomis teikė daugybę naujų idėjų ir įvaizdžių. Konceptualus albumas „The Rise and Fall of Ziggy Stardust and the Spiders from Mars“ (1972) pristatė filosofinį pasakojimą apie ateivį Žemėje. Davidas Bowie išlaikė nežemiškų būtybių tematiką nuo pat „Space Oddity“ (1969) apie tragiškai nuo Žemės orbitos atitrūkusį astronautą iki savotiško sugrįžimo „Hallo Spaceboy“ (1995).
„Visais laikais tarp moderniosios muzikos ir NSO paslapties egzistavo tam tikras ryšys“, – teigia ufologė Jenny Randles knygoje „Žvaigždžių vaikai“, kur pasakoja apie savo bendravimą su roko muzikantais kaip „The Moody Blues“, kurie apie 1966 m. išgyveno gan artimą kontaktą su didžiuliu švytinčiu nežemišku, skraidančiu objektu, nusileidusiu šalia greitkelio į Londoną. Nei vienas iš jų nebuvo linkęs apie tai pasakoti ištisus dešimtmečius ir ši sukrečianti patirtis tiesiogiai neatsispindėjo grupės muzikoje. 1974 m. ir Johnas Lennonas įspūdingai danguje regėjo NSO, bet to neapdainavo, tik užrašė albumo „Walls and Bridges“ (1974) metrikoje, be to, istorija pakankamai atvirai buvo nušviesta muzikinėje spaudoje.
Anglų hard roko grupė „UFO“ su NSO siejosi labiau pavadinimu ir trečiojo albumo „Phenomenon“ (1974) viršeliu nei dainomis. Tačiau vokiečių kraut roko grupės „Guru Guru“ debiutinė plokštelė „UFO“ (1970) gali pašiaušti plaukus griaudinčia eksperimentika, kuri, anot jų, turėjo deramai paruošti klausytojus netrukus nusileisiančių nežemiškųjų būtybių erdvėlaivių sutikimui.
Žymi Amerikos Vakarų pakrantės psichodelinio roko grupė „Jefferson Airplane“ evoliucionavo ir persimainė į „Jefferson Starship“, o vėliau tiesiog į „Starship“ su dainininke Grace Slick.
Muzikantai, net ir nelabai linkę į ekstremalius visatos polėkius, naudojo ypatingus garso tembrus, pvz., elektroninėje muzikoje tarytum savaime yra kažkas „kosmiško“. Ne veltui tokios temos dažnos bet kurio laikotarpio ar krypties (nuo intelektualios iki šokių) elektroninės muzikos albumuose – nuo ankstyvųjų primityvių „futurizmų“ iki nedviprasmiškai ufologinių, pvz., įtakingasis, pirmą vietą Jungtinės Karalystės populiariausių albumų sąraše užėmęs anglų grupės „ORB“ albumas „UFOrb“ (1992). Taip pat ir ambientinis Philo Thorntono „Alien Encounter“ (1996).
Nepakankamai įvertintas liko grupės „The Stranglers“ albumas, pranokstantis pankroką ir bet kokias stiliaus ar mąstysenos ribas, „(The Gospel According to) Themeninblack“ (1980) – poetiškas, fantasmagorinis, ufologinis pasakojimas, pasak pačios grupės, „Senojo Testamento interpretacija Ericho von Danikeno ir grupės „Kraftverk“, Giorgio Moroderio ir pačių „The Stranglers“ stiliumi“.
Kosminė ar nežemiškos sąmonės egzistavimo bei ufologinė tematika tiko ir progresyvaus roko epochoje. Čia galima prisiminti solinį ir kosminį grupės „Yes“ klavišininko Ricko Wakemano albumą „No Earthly Connection“ (1976) – ankstesnieji buvo paremti jo mėgstamų knygų siužetais, pvz., Jules’io Verne’o „Kelione į Žemės centrą“. „Nežemiškas ryšys“ lyg supintas iš filosofinių apmąstymų žodžiais ir garsais. Nors kaip tik tais metais R. Wakemanas stebėjo NSO danguje, bet ne tai pasufleravo albumo temą. Grupei „Yes“ ir ypač jų pagrindiniam balsui Jonui Andersonui kosminės temos visad buvo artimos – 1978-ųjų grupės daina „Arriving UFO“ atvirai paskelbė apie NSO atvykimą.
Tikra emocinė išpažintis, tapusi hitu, buvo daina „No Doubt About It“, įrašyta grupės tipišku disko muzikos stiliaus pavadinimu „Hot Chocolate“. Visas disko stilius buvo išdailintas žvaigždžių dulkių pudra ir įsisupęs į aptemptus žvilgančius drabužius, labiau kosmiškas nei bet kada. Net ir „Boney M“ skrido į Venerą ir pakeliui nusileido Maskvoje, kas buvo tik truputį mažiau įspūdinga nei ateivių apsilankymas.
Bendro pobūdžio ar asmenine patirtimi paremtų dainų ufologine tematika galima rasti visose roko muzikos žanruose ir laikotarpiuose. Labai populiari buvo „Calling Occupants of Interplanetary Craft“, parašyta ir atlikta mįslingos grupės „Klaatu“ 1976 m. ir netikėtai interpretuota dueto „The Carpenters“ 1977 metais. Kosminis akibrokštas gali pasirodyti ir popdaininkės Lynsey de Paul daina „Just Visiting“ (1973) apie ateivių apsilankymą senovėje, kaip ir amerikiečių roko grupės „Styx“ baladė „Come Sail Away“ (1977) su poetiška nuoroda į apsilankymą kosminiame laive, Peterio Gabrielio „Solsbury Hill“ (1977), Kate Bush „Strange Phenomena“ (1978), kalėdinė Chriso de Burgho daina „A Spaceman Came Traveling“ (1975), filosofinis grupės „Genesis“ kūrinys „Keep it Dark“ (1981) ar Franko Zappos daina apie senovės ateivius „Inca Roads“ (1975).
Iš naujesnių – „Radiohead“ „plaukianti“ daina „Subterranean Homesick Alien“ (1997) ir sąmokslo teoriją apie nuslėptą ateivių egzistavimą atskleidžianti grupės „Muse“ „Exo-Politics“ (2006). Atgimusios grupės „Take That“ kūrinys „Aliens“ (2011), nors ir keista, nepriklauso Robbie Williamso autorystei. Nes būtent Robbie Williamsas pastaruoju metu buvo rimčiausias ufologijos studentas ir bene skandalingiausia popžvaigždė, drąsiai pasisakanti apie nežemiškų būtybių egzistavimą: „Jie stebisi, kodėl aš tuo domiuosi? O aš negaliu atsistebėti, kaip kitiems tai gali nebūti įdomu.“
Lukas Devita
