NSO sudužimas 1790 metais

Šis pranešimas siekia 1790 metus. Jį parašė prancūzų policijos tarnautojas Lefiobas savo vadovybei, kuri jį pasiuntė iš Paryžiaus į Alansoną ištirti neįtikėtino nutikimo. Buvo manoma, kad kalbama apie brolių Mongolfjė 1783 m. sukurtą oro balioną.

Štai ištrauka iš policijos tarnautojo raporto: „1790 m. birželio 12 d. apie 5 valandą ryto keletas valstiečių pastebėjo keistą baliono formos objektą, kuris, kaip jiems pasirodė, buvo apimtas ugnies. Iš pradžių jie pagalvojo, kad tai užsidegęs Mongolfjė oro balionas. Tačiau juos nustebino jo didžiulis greitis ir skleidžiamas švilpiantis garsas. Balionas sulėtino savo judėjimą, šiek tiek pasisupo ore ir nusileido ant kalvos viršūnės, su šaknimis išraudamas visą augmeniją aplink save.

Nuo baliono sklido toks didelis karštis, kad užsidegė netoliese augę medžiai ir krūmai. Valstiečiams pavyko užgesinti gaisrą, kuris grasino sunaikinti viską aplinkui. Balionas neatvėso netgi iki vakaro. Ir tada įvyko visiškai netikėtas įvykis, kurį stebėjo du burmistrai, vienas fizikas ir ketvertas kitų garbingų asmenų. Taip pat negalima užmiršti ir apie dešimtis valstiečių, buvusių netoliese.

Balionas, kuris buvo tokio dydžio, kad jame laisvai tilptų karieta, po savo kritimo liko nepažeistas. Netoli jo būriavosi daugybė žmonių, kurie gyvai aptarinėjo įvykį. Netikėtai balione atsidarė anga, panaši į duris, ir pro jas išėjo, kas nuostabiausia, kažkokia būtybė.

Ji buvo panaši į mus, tik nepaprastai liesa ir turėjo didelę galvą. Pamačiusi žmonių minią, būtybė kažką neaiškaus pasakė ir staiga metėsi į netoliese esančią girią. Išsigandę valstiečiai su siaubu akyse atšoko nuo baliono. Tai juos ir išgelbėjo. Sekančią akimirką balionas be garso susprogo, o jo nuolaužos, išsiklaidžiusios į visas puses, pavirto pelenais.

Paslaptingos būtybės paieškos buvo nesėkmingos. Atrodo, kad ji tiesiog ištirpo ore, nes nebuvo aptikta jokių pėdsakų. Gal tai visiškai ne Žemės gyventojas, jei atsirado tokiu keistu būdu? Aš nesu mokslininkas, tačiau ši mintis man netikėtai atėjo į galvą…“

Ataskaita apie šj nutikimą pateko į Prancūzijos Mokslų akademiją. Žymūs mokslininkai su sarkazmu pažiūrėjo į ją. Jie buvo visiškai įsitikinę, kad tokiu būdu į Žemę negali patekti jokia gyva būtybė. Mokslininkai netgi atsisakė apžiūrėti įvykio vietą, kad galėtų įsitikinti, jog po nukritusio baliono smūgio atsirado duobė.

Iš dangaus nukritusi būtybė, ir dar tokiomis aplinkybėmis – tai jau per daug. Visi prisiminė nemalonumus, nutikusius fizikui Ernstui Chladni. Kaip šiam žmogui atėjo į galvą tvirtinti, kad akmenys (meteoritai) krenta iš dangaus? Žinoma, jis gavo pagal nuopelnus, buvo išjuoktas, netgi išsityčiota iš tokių pareiškimų. Labiausiai fiziko pareiškimu buvo pasipiktinęs Prancūzijos Mokslų akademijos narys chemikas Antuanas Loranas Lavuazjė: „Akmenys iš dangaus negali kristi, nes danguje akmenų iš viso nėra“. Tačiau Chladni nenurimo ir 1794 metais įrodė, kad akmenys iš dangaus vis tik krenta. Tačiau mokslo autoritetai dar ilgai ignoravo šį faktą.

Komentuok su Facebook paskyra: