Belgų misionierius jėzuitas Albertas d’Orvilis (Albert d’Orville) XVII amžiuje buvo pirmasis europietis, keliavęs po Tibetą. Išlikusiame jo kelionės dienoraštyje randame tokių įdomių pastebėjimų:
„1661 metų lapkritis. Mano dėmesį patraukė kažkas judantis danguje. Iš pradžių pamaniau, kad tai man nežinomas paukštis. Kai tas daiktas priartėjo, pamačiau, kad jis dvigubos kiniškos skrybėlės formos. Jis judėjo tyliai sukdamasis, lyg jį būtų nešęs nematomas vėjo gūsis. Tai, be abejo, buvo stebuklas ar kerai. Tas daiktas skrido virš miesto (Lhasos) taip, lyg būtų norėjęs, kad jį pastebėtų. Apskrido du ratus, paskiau jį apgaubė rūkas, nors ir kaip stengiausi, jo neįžiūrėjau.
Jau buvau bemanąs, kad nuo didelio aukščio vaidenasi, bet netoliese pamačiau lamą ir paklausiau, ar ir jis tai matė. Jis pritariamai linktelėjo ir tarė: „Sūnau, ką matei, nėra kerai. Kitų pasaulių būtybės jau šimtus metų lanko visatos jūras, jie atnešė pirmiesiems žmonėms, apsigyvenusiems šioje žemėje, dvasinį nušvitimą. Jie smerkė prievartą, mokė žmones mylėti vienas kitą, tik tas mokslas tėra sėklelė, pasėta ant akmens ir negalinti išdygti. Šios šviesiaodės būtybės dažnai nusileidžia prie mūsų vienuolyno ir mes jas draugiškai priimame. Jos atskleidžia mums tai, kas prarasta per seniai įvykusius kataklizmus, pakeitusius Žemės veidą“.
Gal dievobaimingas vienuolis savo pasakojimą pagražino krikščioniškos moralės elementais, žodžiai apie meilę ir smerkiamą smurtą krinta į akis, tačiau pasakojimas atrodo autentiškas. Tėvą d’Orvillis taip sukrėtė regėtas vaizdas, kad Tibeto lamos aiškinimui neprieštaravo ir jį užrašė. Neturime pamiršti, kad to meto krikščioniška doktrina teigė, jog Žemė stovi vietoje, o apie ją sukasi žvaigždynai. Žmogui, kaip kūrinijos viršūnei, buvo visiškai svetima mintis apie kitus apgyvendintus pasaulius ir gerai išauklėtas būtybes, lankančias Žemę. 20 metų prieš aprašytą įvykį Galileo Galilėjus mirties patale ištarė savo įžymų posakį „Eppur si muove“ – „Ir vis dėlto ji sukasi“. Daugelį metų inkvizicija, grasindama sunkiomis bausmėmis, reikalavo atšaukti tokias erezines tezes.
Keistas daiktas, stebėtas danguje virš Lhasos, išmušė dievobaimingą žmogų iš vėžių. Antraip jis, išauklėtas pagal savo tikėjimo tradicijas, būtų paprieštaravęs lamai. O užuomina apie seniai įvykusias permainas, „kurios pakeitė žemės veidą“, perša išvadą, kad tos svetimos būtybės taip ilgai lanko žemę, jog gali vertinti tuos pasikeitimus.
Šioje vietoje norėčiau užduoti provokuojamą klausimą: gal ir dabar lankosi iš kitų pasaulių atvykusių mokytojų, apie kuriuos pasakojo lama?
Lankosi ir manau ne vienas 😉
This is unbieliweble! 😀