Rericho ekspedicija stebi NSO

Trečiajame dešimtmetyje viena nepaprasta asmenybė Centrinėje Azijoje ekspedicijoje praleido daugiau nei trejus metus. 1925 metų kovo mėnesį žymus rusų dailininkas, filosofas, archeologas ir rašytojas Nikolajus Konstantinovičius Rerichas (1874-1947) su žmona Jelena Ivanovna ir sūnumis Georgijumi ir Svetoslavu išvyko į kelionę. Jis planavo aplankyti Šiaurės Indiją, Kašmyrą, Tibetą, Kiniją ir Mongoliją. Ekspedicija, kurią sudarė 100 kupranugarių ir arklių, penki krovininiai vežimai, daugybė nešikų ir Rerichų šeima, senaisiais kupranugarių keliais pasiekė aukščiausią pasaulio plokštikalnę.

Karavanų kelias vedė per Kašmyrą, Ladaką, gurguolė kirto Karakorumo plokštikalnę ir pasiekė Khotano oazę pietiniame Takia Makano dykumos pakraštyje. Anksčiau oazė buvo budizmo centras. Pro čia ėjo legendinis Šilko kelias, kuriuo anksčiau į Vakarus gabeno arbatą, prieskonius, natūralų kinų šilką.

Keliaudamas po Aukštutinį Altajų, Tibetą ir Mongoliją Rerichas, kaip nė vienas kitas iki jo, rinko Azijos legendas, pasakojimus apie senovę ir žmonių kultūrą. Talentingas dailininkas nutapė daugiau nei 500 paveikslų, perteikdamas Centrinės Azijos vaizdus. Daugelyje knygų, kurias parašė Rerichas, patraukliai pasakojama apie sunkų ir pavojingą kelią po dar neištirtus regionus. Jo puikūs paveikslai perteikia didingą kalnų pasaulį geriau nei nuotraukos.

Rericho ekspedicijos tikslas buvo kuo nuodugniau ištirti Vidurio Azijos žmones ir jų kultūrinį palikimą. Kai skaitai jo knygas, į akis krinta vienas pavadinimas — Sambala (arba Sampula), kuri, kaip ir legendinis Agharti, pasak legendų, yra kažkur tuose bekraščiuose toliuose. Šis senąsias žinias saugantis miestas suteikdavo prieglobstį išminčiams ir kariams. Už jo sienų saugomos nepaaiškinamos paslaptys ir nuo visuomenės kruopščiai slepiamos žinios.

Tiesa, beveik tuo pačiu metu kita žmonių grupelė domėjosi legendine Sambala. Luiso Pauvelso ir Zako Beržė duomenimis, nacionalsocialistų ideologijos įkvėpėja „Thule“ draugija nuo trečiojo dešimtmečio vidurio iki pat 1945 metų organizavo keletą ekspedicijų į Tibetą. Jų tikslas buvo ta paslaptinga vieta. Kai kurie „Thule“ draugijos nariai pabrėžė „grįžimą į ištakas“, o tai reiškė ne ką kita, o Rytų Europos, Turkestano, Pamyro, Tibeto užkariavimą. Matyt, tai buvo viena Hitlerio veržimosi į Rytus priežasčių.

Ir, priešingai, 1926 metais Miunchene ir Berlyne susikūrė indusų ir tibetiečių kolonijos. Kai Raudonoji armija įžengė į subombarduotą Berlyną, tarp lavonų rado tibetiečių ir išeivių iš kitų Himalajų regionų. Jie visi buvo apsirengę vermachto uniformomis, bet neturėjo nei pasų, nei rangus skiriančių ženklų. Kodėl tie vyrai taip toli keliavo pasitikti savo mirtį? Koks ryšys tarp Vokietijos nacionalsocialistų ir savanorių iš Centrinės Azijos?

Sena legenda pasakoja, kad sunkiais laikais Sambalos kariai kovoję prieš blogį kaip šviečiantys rutuliai. Ar tai nėra užuomina, kad per nesutarimus kosmoso skraidančios būtybės naudodavusios aukšto techninio lygio ginklus? Gal nemirtingas mitas apie Sambalą užsimena apie atraminį punktą Vidurio Azijos platybėse?

Rericho knygoje „Altajus-Himalajai“ aprašytas susitikimas, kuris labai primena šiuolaikinius NSO stebėjimus.

1926 metų rugpjūčio 5 dieną ekspedicija ruošėsi iškeliauti iš Choch Nuur vietovės, esančios netoli Humbolto kalnyno. Apie 8 valandą 30 minučių ryto septyni ekspedicijos nariai pamatė nepaprastai didelį juodą paukštį, matyt, erelį, išdidžiai sukantį ratus virš jų. Toks egzempliorius retas net tose platumose, todėl tyrinėtojai jį atidžiai stebėjo. Staiga danguje pamatė kažką kita: labai aukštai, virš paukščio, pietų kryptimi judėjo nežinomas objektas. Visi pamatė skrendant didelį spindintį daiktą, nuo kurio atsispindėjo saulės spinduliai. Tai buvo panašu į didelį diską, judantį didžiuliu greičiu. Perskridęs stovyklavietę, pakeitė judėjimo kryptį link pietvakarių. Objektas puikiai skrido, tad galima spėti, kad skraidantį objektą valdė protingos būtybės. Staiga jis dingo giedrame žydrame danguje taip pat netikėtai, kaip ir pasirodė.

Ekspedicijos dalyviai susiprato pagriebti žiūronus ir geriau apžiūrėjo skraidantį diską. Jie matė, kad daiktas ovalios formos, blizgaus paviršiaus. Vienoje jo pusėje atsispindėjo saulės spinduliai.

Rericho ir jo pagalbininkų reginys perša išvadą, kad labai nuošaliose Žemės vietose retkarčiais dar lankosi dievų, atskrendančių kosminiais laivais. Žinoma, tai gali būti ir kokios kitos būtybės, atvykstančios iš visatos tolių.

Ar gali mūsų išliaupsinta civilizacija su jos tobulai atrodančiomis technologijomis stebėti visa, kas vyksta mūsų planetoje? Praėjusių metų įvykiai parodė, kad sudėtinga karinių radarų sistema gana lengvai suklaidinama, ji negali be priekaištų atlikti savo funkcijų.

Komentuok su Facebook paskyra: