1950 m. gegužės 11d. 19.45 vai. sutuoktinių Trentų pora savo fermoje prie Salmono upės, 20 km į pietvakarius nuo Makminvilio (Oregono valstija) nufotografavo neatpažintą skraidantį objektą (NSO). Ponia Trent darže šėrė triušius, kai pamatė vakaruose skrendantį disko formos objektą. Tuoj pat pakvietė savo vyrą Polą, kuris atbėgo su fotoaparatu. Juosta fotoaparate buvo iš dalies apšviesta. Artėjantis objektas skrido šiek tiek kampu į horizontą ir buvo sidabrinės spalvos. Jis judėjo visiškai be garso, nors nesimatė nei dūmų, nei išmetamų dujų. Ponas Trentas nufotografavo vieną kartą, persuko juostą ir paėjo į dešinę, kad gerai matytų objektą. Antrą nuotrauką padarė tik po 30 sekundžių.
Kai NSO praskrido, Trentams atrodė, kad jaučia vėjo gūsį. Po dviejų dienų P. Trentas išfotografavo likusią juostą ir nunešė vietos fotografui ryškinti. Apie savo įspūdžius jis papasakojo tik keliems draugams, viešumos vengė, kad „nebūtų nemalonumų su valdžia“. Tačiau vietos laikraščio „Telephone Register“ korespondentas sužinojo apie matytą NSO ir atrado fotojuostos negatyvus Trentų namuose ant grindų, su jais žaidė vaikai.
1950 m. birželio 8 d. „Telephone Register“ pasirodė pasakojimas, kurį kitą dieną perspausdino Portlendo ir Los Andželo laikraščiai, po savaitės žurnalas „Life“ išspausdino nuotraukas. Paprastų žmonių iš Oregono nuotraukos tapo pasauline sensacija!
Šios dvi nuotraukos buvo vienintelės NSO nuotraukos ir prieš NSO nusiteikęs „Condon Report“ negalėjo jų ignoruoti. „Condon Committee“ paskirtas ekspertas Viljamas K. Hatmanas priėjo išvadą, kad, ištyrus nuotraukas ir įvykio vietą, „tai skraidantis danguje neįprastas, sidabriškai
metalinis, žvilgantis, disko formos ir dirbtinės kilmės skrendantis objektas, kurio diametras gan didelis“. Ir pridūrė, kad nuotraukos nėra falsifikatai.
Aštuntajame dešimtmetyje nuotraukos vėl iš pagrindų visapusiškai buvo tiriamos. Tuo metu jau buvo išrasti tikslūs kompiuterinio tyrimo metodai, galintys ištirti akiai nematomą informaciją.
Pirmasis metodas – kontūro spalvinimas, ligi to laiko fotografijoje naudojamas jau 30 m. Šiuo metodu įvairaus intensyvumo pilka originalo spalva nuspalvinama įvairiomis spalvomis, kad aiškiau matytųsi šviesos ir šešėlio išsidėstymas. Šiuo atveju apatinėje skraidančios lėkštės
pusėje nebuvo dirbtinai padarytų šešėlių, kurie rodytų vienodai apšviestą daiktą. Antroje fotografijoje, kurioje lėkštė pasvirusi į šoną, objekto centras turi tamsesnį šešėlį nei pakraštys, tai rodo, kad kūnas apvalus ir smailėja į apačią.
Kitas tyrimo būdas nustato, ar lėkštė nebuvo pakabinta netoli fotoaparato ant vielos, jei būtų nufotografuotas modelis. Atlikdama šį tyrimą tyrinėtojų grupė „Ground Saucer Watch“ naudojo kompiuterį, kuris išryškino objektų nuotraukoje kontūrus. Gautas vaizdas buvo panašus į grubaus akmens bareljefą, apšviestą iš šono. Šviesesnės ir tamsesnės linijos išryškino NSO kontūro detales ir negatyvo subraižymus. Šiuo metodu galima pamatyti net 0.25 mm vielą trijų metrų nuo fotoaparato nuotolyje. Tačiau Polo Trento skraidančio objekto nuotraukoje jokių vielų nebuvo! Kontūro išryškinimo metodas, aiškiai parodantis fotomontažą, nerado padirbinėjimo įrodymų. Nuotrauką tirianti grupė padarė išvadą, kad joje vaizduojamas 20-30 m skersmens skrendantis diskas.
Kaip parodė šviesos refleksijos tyrimas, matyt, jis pagamintas iš poliruoto metalo. P.Trento nuotraukos šiuolaikiniu požiūriu nėra falsifikatas
ir įrodo, kad 1950 m. gegužės 11 d. iš tiesų didžiulis skraidantis objektas praskrido virš Makminvilio fermos. Gali būti, kad tas objektas nežemiškos kilmės.