1908 m. birželio 30 d., 7.17 val. ryto penkių mylių aukštyje virš Sibiro įvyko galingas sprogimas. Po sprogimo vieta augęs miškas išdegė, liko tik suanglėję kamienai, o dvidešimties mylių spinduliu buvo išvartyti medžiai. Smūgio banga pargriovė žmones ir išdaužė langus namų, nutolusių 50 mylių atstumu nuo sprogimo epicentro. Už šimto mylių buvę liudininkai teigė, kad sprogimas sukėlė milžinišką juodą debesį, kurį lydėjo siaubingas griaudėjimas. Šis trenksmas buvo girdimas net už trijų šimtų mylių; viso pasaulio mokslinių tyrimų įranga užfiksavo keistą reiškinį, nutikusį šiaurės Rusijoje. Iki šiol pastebimos tų kraštų augalų ir gyvūnų vystymosi anomalijos. Kas gi iš tikrųjų tą dieną įvyko Tunguskoje?
Įvykio liudininkai — elnių augintojai, arčiausiai nuo sprogimo epicentro buvo už 25 mylių. Juos miegančius palapinėse galinga smūgio banga išmetė į orą. Buvo pranešta, kad vienas vyras žuvo, o kiti prarado sąmonę. Atsigavę jie pamatė aplinkui išvartytus smilkstančius medžius. Kiti liudininkai, tuo metu buvę Vanavaros prekybos punkte už 50 mylių, pasakojo matę, kaip dangus skyla pusiau ir kaip šiaurinę jo dalį apgaubia liepsnos. Virš jų plūstelėjusi oro banga buvusi tokia karšta, kad jiems pasirodė, jog jų drabužiai dega. Smūgio banga išmetusi juos į orą per 20 pėdų. Kai jie atsigavę, išgirdę triuškinantį garsą, tarsi į žemę būtų pabirusi nedidelių akmenų kruša.
Toliau nuo įvykio vietos buvę liudininkai matė įspūdingą šio reiškinio pabaigą. Atokių miestelių gyventojai išvydo milžinišką „ugnies kamuolį“ su vaivorykštės spalvų uodega, besidriekiančia per ryto dangų. Dauguma pamanė, kad prasideda Paskutinio Teismo diena. Vietos laikraštis „Sibir“ taip aprašė liudininkų iš Nižnij Karelinsko kaimo, esančio už 200 mylių nuo įvykio epicentro, įspūdžius:
„Valstiečiai išvydo skaisčiai žydrai balkšva spalva švytintį kūną. Jis krito statmenai žemyn. Tai truko apie dešimt minučių. Kūnas buvo cilindro formos. Dangus buvo giedras, tik ten, kur matėsi kūnas į žemę palei horizontą kybojo nedidelis tamsus debesis. Oras buvo karštas ir sausas. Kai švytintis kūnas priartėjo prie žemės, atrodė, kad jis byra į gabalėlius ir formuoja milžinišką juodų dūmų debesį. Tuo pačiu metu girdėjosi stiprus trenksmas, tačiau ne toks, koks būna griaustinio, o toks, kokį sukelia didelių akmenų griūtis arba šūviai iš patrankos. Kartu sudrebėjo visi pastatai, o danguje nusidriekė dvišakas ugnies liežuvis. Senutės verkė; visi manė, kad atėjo pasaulio pabaiga“.
Iki pat 1927-ųjų, kai sovietinė Mokslų akademija pasiuntė Leonidą Kūliką ištirti įvykio vietos, SSRS vyriausybė neturėjo galimybių tyrinėti šio reiškinio. Atvykęs į vietą L. Kūlikas pastebėjo, kad medžiai koncentriškai išvartyti iš centro į išorę. Jis nufotografavo vietovę, ištyrė gruntą, tačiau nerado jokių meteorito nuolaužų. Tarsi tai, kas sukėlė šią dangaus katastrofą, būtų išgaravę. Tai, kad nebuvo rasta jokių liekanų, rusus suglumino. Jie manė, kad tokius padarinius galėjo sukelti tik milžiniška uola, nukritusi iš dangaus.
Po to, kai Antrojo pasaulinio karo metu virš Japonijos buvo numestos atominės bombos, fotografai palygino niokojimo Hirosimoje bei Nagasakyje ir Tunguskos sprogimo padarinius ir rado daug panašumų. Iš naujo įvertinus liudininkų pasakojimus, tikimybė, kad Rusijos fenomenas buvo branduolinis sprogimas, dar labiau padidėjo. Tačiau žinome, kad 1908-ai-siais nebuvo jokių branduolinių ginklų, todėl atsirado teigiančių, kad sprogimą sukėlė į Žemę atsitrenkęs ateivių erdvėlaivis.
Šiandien ši prielaida vertinama pašaipiai. Ją išstūmė teorijos apie tai, kad virš Sibiro sprogo antimaterija ar juodoji skylė. Toli pažengus mokslui dabar galima teigti, kad sprogimo galia prilygo 40 megatonų branduolinės bombos sprogimui. Kad žmogus suvoktų, kas sukėlė tą keistą sprogimą, turi žinoti tai, ko dar niekas nežino ir nesuvokia.