Nei galingieji Niagaros kriokliai, nei didieji Jeloustouno geizeriai negali prilygti JAV Jutos, Nevados ir Arizonos valstijose esančiam Didžiajam kanjonui (Grand Canyon). Kasmet jį aplanko apie 5 mln. keliautojų.
Pirmieji europiečiai, pamatę Didįjį kanjoną, buvo ispanai. 1550 metais aukso ieškotojai pasiekė kanjoną ir netekę žado ilgai žiūrėjo į jo atšakose nuo saulės apšvietimo besikeičiančias sienų spalvas bei ploną siūlelį upės, vingiuojančios kanjono dugnu. Nuo neįtikimo reginio jiems svaigo galva. Kai saulę uždengdavo debesys, spalvos išnykdavo ir kanjono uolos tapdavo melsvai pilkos. Bet saulė vėl plyksteldavo pro debesų plyšius ir sluoksniuotos kanjono sienos vėl keisdavo spalvas. Deja, aukso jie nerado.
Sunku patikėti, jog plonas upės siūlelis galėjo pragraužti tokias uolų storymes. Bet siauru, stačiu, vingiuotu taku nusileidi į kanjono dugną ir įspūdis apie „siūlelį“ pasikeičia. Tai gana plati, 446 km atkarpoje riaumojanti upė, garsėjanti vienais iš ilgiausių pasaulyje Lava Falls slenksčiais. Tik tas, kas mėgino juos įveikti plaustais, ilgai prisimena nuolat purškiantį jos šaltą dušą.
Tik 1869 metais Didįjį kanjoną aplankė pirmoji mokslininkų ekspedicija, vadovaujama Pilietinio karo dalyvio majoro prof. Džono Vizli Pauelo. Jis pirmasis kanjoną pažymėjo žemėlapyje ir nustatė, jog plačiausioje vietoje jis prasiskiria 29 km, o siauriausioje – vos 1,6 kilometro. Geologai ištyrė, kad upė daugelyje vietų prasigraužia iki kiečiausių magminių uolienų, susidariusių prieš l mlrd. metų, o pietinėje dalyje esantis Coconino plokščiakalnis susiformavo prieš 275 mln. metų.
Uoliniuose kalnuose prasidedanti upė pradžioje tekėjo akmeninga lyguma. Bet prieš 10 mln. metų jos vidurupyje ėmė kilti Žemės pluta. Upei nieko kito neliko, kaip kelią prasigraužti per žemės paviršiaus įtrūkimus. Lėtas ir sunkus darbas truko 5-6 mln. metų. Lengviausiai sekėsi vandens srautams skverbtis gilyn per maždaug 300 mln. metų senumo tirpius klinčių sluoksnius, o ten, kur upė sutiko senesnių ir netirpių skalūnų bei smiltainių, šis procesas truko ilgiau. Ir taip laipsniškai, tarp Mid ir Pauel ežerų atsirado palyginti siauras ir gilus plyšys, kuriuo ir šiandien savo vandenis plukdo Kolorado upė. O visos išgraužtos ir išplautos medžiagos nusėdo Kalifornijos įlankoje.
Leisdamasis į kanjono dugną, gali pamatyti tai, kas Žemėje vyko per maždaug pastaruosius 1,5 mlrd. metų. Tais laikais Žemės paviršiaus įvairiose vietose dar burbuliavo tiršta magma, kuri atvėsusi virto gneisais, bazaltais, granitais. Šias uolienas dabar galima pamatyti kanjono dugne. Ypač spalvingi kanjono granitai: rausvi, rudi ir net alyviniai. O stačios sienos nuo dugno kyla 1300-1800 metrų aukštyn – ir jose galima skaityti Žemės raidos geologijos knygą. Dideles storymes sudaro daugiasluoksniai ir įvairių atspalvių smiltainiai, klintys. Itin įspūdingos klintys, per šimtus milijonų metų susiklosčiusios paleozojaus ir mezozojaus erų jūrose. Jūrinę jų kilmę rodo klinčių uolienose kyšantys vieni pirmųjų jūrų gyventojų trilobitų šarvai, įvairių moliuskų kiautai bei žuvų griaučiai.
Didžiojo kanjono efektą sustiprina tai, kad, keliaudamas saulės išdeginta dykuma, netikėtai atsirandi ant milžiniško 1500-1800 metrų gylio sprūdžio krašto ir tik tada visu grožiu prieš tave atsiveria stebuklinga panorama. Užėjęs ant siauro kyšulio, kokių čia galybė, kai iš trijų pusių matai tik prarają ir tikrai ima suktis galva, kitoje pusėje atsiveria bet kokią fantaziją lenkianti tvirtovės bokštų, šventyklų, piramidžių panorama. Niekaip negali suvokti, kaip jos didenybė Gamta, saulės, temperatūros skirtumų, sraunios upės ir vėjų padedama, per šimtus tūkstančių metų sukūrė tokią pasaką.
Atsisėdi ant kanjono krašto ir, viską užmiršęs, stebi, kaip saulės apšviestuose rusvuose, raudonuose, pilkuose, geltonuose ir net violetiniuose skardžio sluoksniuose užslinkęs debesėlis laipsniškai ima tirštinti spalvas. Visai kitų – varinių ar auksinių – atspalvių uoloms suteikia paskutiniai besileidžiančios saulės spinduliai. O mėnesienoje paslaptingi uolų siluetai primena Antano Vienuolio „Užkeiktuosius vienuolius“.
Taip gali valandų valandas sėdėti ar keliauti kanjono pakraščiu, gėrėtis spalvų ir vaizdų kaleidoskopu. Žiūri, o ten toli, išskleidęs trijų metrų pločio sparnus, lyg koks sklandytuvas sklendžia kondoras, akylai ieškantis grobio kanjono dugne. Tai amerikinių grifų šeimos paukštis, juodas, bet sparnų apačia balta – gal, kad, žiūrint nuo žemės, jo siluetas susilietų su debesimis. Galva ir kaklas be plunksnų, raudonai oranžinės spalvos.
Šis metro ilgio plėšrūnas buvo beišnykstantis – 1980 metais Uoliniuose kalnuose suskaičiuoti tik 22 kondorai. Jie sunumeruoti, o sekant jų judėjimą pritvirtinti siųstuvai. Didelėmis ornitologų pastangomis pagal 1987 metais priimtą kondorų populiacijos atkūrimo programą jau 2005 metais jų skaičius padidėjo iki 250.
Didžiuoju kanjonu susidomėjo ir archeologai. 1909 m. balandžio 5 d. „Arizonos“ laikraštyje pasirodė straipsnis apie Smitsono instituto surengtą archeologų ekspediciją. Klinčių tarpsluoksnyje archeologai aptiko iškaltų tunelių labirintų. Ten rado senovinių iečių, kirvukų, molinių indų ir kitų artefaktų, sienose – iškaltų hieroglifų. Aptikta ir šventykla, labai panaši į senovės Egipto šventyklas. Jos išvaizda priminė Izidės šventyklą. Erdvioje patalpoje buvo dievų statulų ir mumijų sarkofaguose.
Ekspedicija įvyko seniai, ir visi jos pėdsakai dingo. Bet žurnalistas Baris Makivenas nusprendė patikrinti laikraščio informaciją. Minėto instituto archyvuose nieko nerado. Tada paskelbė straipsnį internete ir paprašė atsiliepti ką nors apie tai žinančius. Po kurio laiko jam paskambino žmogus, prisistatęs Džonsonu, ir pasakė, kad jo tėvas dirbo toje ekspedicijoje. Jiedu susitiko.
Džonsonas patvirtino, jog buvo rasta tunelių, bet apie artefaktus nieko neprisimenantis. B. Makivenui kilo klausimas: kur daugiau kaip 400 km ilgio kanjone, į kurį visai nedaug stačių nusileidimų, ieškoti urvų. Jis perskaitė viską, ką rado bibliotekose apie Didįjį kanjoną, ir vėl užtiko pėdsaką R. Tompsono knygoje „Gyvenimo gėlės senovinė paslaptis“. Joje minimi 800 metrų aukštyje jie aptikę kelis įėjimus į urvus. Alpinistai bandė patekti į urvus, bet įėjimai buvo užversti akmenimis. Jiems pasirodė, jog tai padaryta specialiai. R. Tompsonas jau miręs. Dar viena detalė: jis rašė, kad urvas piramidės formos, dėl to šventykla, kaip ir Egipte, vadinta Izidės vardu.
1907 metais čia apsilankęs JAV prezidentas Teodoras Ruzveltas suprato šio nepaprasto gamtos kūrinio vertę. Jau tada jis įspėjo: „Čia darbavosi amžiai ir žmogus gali tik sugadinti to titaniško darbo vaisius“, – todėl reikia palikti viską kaip yra ir nieko nekeisti.
Didysis kanjonas – vienas iš 380 JAV nacionalinių parkų, 2007 metais paskelbtas vienu iš septynių pasaulio stebuklų. Gausiam lankytojų srautui jo krantuose, tiesa, atokiau nuo kanjono, įkurta aptarnavimo centrų. O visai neseniai ant 1300 metrų stačios uolos pastatyta 20 metrų virš bedugnės išsikišusi pasagos pavidalo konstrukcija su storo stiklo skaidriomis grindimis. Antrasis ant Mėnulio nužengęs žmogus astronautas B. Oldrinas, pirmasis išbandęs šį taką, pasijuto lyg skriejantis kosminėje erdvėje.
esu buves – zodziais neapsakysi matyto vaizdo… tiesiog reikia paciam pamatyti